Portretas

Wiik

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2009m. Rugpjūčio 31d. 12:15

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Gyveno kartą mergaitė,vardu Sara. Graži,ilgais geltonais plaukais,mėlynomis akimis. Buvo gera,gerai mokėsi,darbšti,bet neturėjo daug draugų. Daug jos amžiaus paauglių buvo kitokie. Blogai mokydavosi,bėgiodavo iš pamokų, rūkė,gėrė ir keikėsi. Sara nenorėjo būti tokia. Jos draugai buvo panašūs į ją pačią - geriausia draugė Ana,kuriai Sara pasipasakodavo viską,Mendė,gyvenanti netoliese,ir Svenas,vaikystės draugas. Jie neblogai sutarė, susitikdavo beveik kiekvieną dieną po pamokų. Ir viskas pasikeitė per vieną dieną...
Buvo pavasariop,visur šlapia,bet saulė stengėsi kuo greičiau nutirpinti sniego likučius. Sara ir Ana,kaip paprastai,ėjo iš mokyklos,aptarinėdamos matematikos kontrolinio rezultatus. Mergaitės nepastebėjo artėjančio automobilio. Nelaimės išvengė,tačiau buvo šlaput šlaputėlės,kaip varlės. Kiek pavažiavęs,automobilis sustojo,iš jo išlipo vidutinio amžiaus blondinė. Miestelis,kuriame gyveno Sara,nebuvo didelis,ir visi visus pažinojo. Nei Sara,nei Ana anksčiau nebuvo jos matę. Po kelių akimirkų iš automobilio išlipo ir kažkos vaikinas. Buvo nusisukęs,todėl mergaitės negalėjo nuspręsti,kokio jis amžiaus.
-Sara,tu pažįsti tą blondinę?-išgirdo Sara Anos balsą.
-Ne. Ir tą vaikiną matau pirmąkart. Na,eime,man mama sakė nevėluoti pietų...
Grįžusi iš mokyklos,Sara mėgdavo piešti. Taigi pavalgiusi,susitvarkiusi kambarį ir padariusi namų darbus, pradėjo piešti. Mergaitė mėgo piešti peizažus,tačiau šįkart jai norėjosi išbandyti ką nors naujo. Sara prisiminė dailės pamokas,kai mokėsi piešti portretus. Tiesa,tada jai nesisekė taip, kaip to norėjo dailės mokytoja. Tada mergaitė gavo prastą pažymį,dėl kurio labai liūdėjo. Sara pasiėmė pieštuką ir brūkštelėjo popieriaus lape. Tada dar kartą,dar,ir dar... Po kelių valandų ji turėjo nuostabų žavaus vaikino portretą. Sara nesuprato, kodėl nupiešė būtent jį,juk net nebuvo jo mačiusi. Prieš eidama miegoti, Sara tą paveikslą pasikabino ant sienos, netoli lovos.
Kitą rytą Sara, kaip įprastai, išgėrusi rytinės arbatos puodelį,išėjo į mokyklą.
Prieš pamokas auklėtoja visiems pranešė,kad į jų klasę šiandien ateis naujokas. Paskutinė naujokė į šią klasę atėjo prieš trejus metus. Visi jau seniai buvo pamiršę,ką reiškia naujas žmogus vieningame kolektyve. Net vienas vienintelis žmogus gali sutaikyti pikčiausius priešus ar išskirti geriausius draugus.
Pirma pamoka buvo matematika. Naujokas dar nebuvo atėjęs,todėl dauguma mokinių sėdėjo klasėje ir laukė. Visiems buvo be galo įdomu,kas jis toks. Likus kelioms minutėms iki skambučio,Sara sėdėjo suole ir skaitė Anos eilėraščius. Jos buvo viena kitos kritikės ir redaktorės. Ana nešdavo Sarai savo sukurtas iles, o Sara Anai-piešinius. Tik portreto nešti kažkodėl nepanoro. Net nesakė, kad jį nupiešė. Sarai beskaitant pasigirdo balsas:
-Sveiki,aš Lukas,jūsų klasės naujokas.
Mergaitė staigiau nei įprastai pakėlė akis,ir išvydo tai,ko net negalėjo susapnuoti.. Juk tai buvo jis! JIS! Vaikinas iš mergaitės portreto! "Koks gražus jo veidas!"-mąstė Sara. Mielas, šviesiaplaukis vaikinas, mėlynomis akimis, putliomis lūpomis ir dailia nosyte. Sara nesuprato,kas jai darosi. Mintys skrajojo galvoje neduodamos susikaupti. Ana kelis kartus išgelbėjo Sarą nuo mokytojos klausimų,nes griežtoji matematikė,pamačiusi,kad mergaitė neseka pamokos,dažnai jos ko nors paklausdavo. Per pertrauką Sara susirado tylų kampelį, nepaliestą mokyklos triukšmo. Norėjo viską apmąstyti ir suguldyti mintis,nes jos varė Sarą iš proto. Iš kažkur atsirado Ana:
-Kas tau darosi,Sara? Per matieką vos nesusimovei visos klasės akivaizdoje! Sara! Girdi?
-Ak,Ana,aš nežinau,kas man. Tai beprotiška,-Sara dar nenorėjo Anai pasakoti apie keistąjį portretą ir naujoką Luką, tiksliau apie tai, kaip jie susiję.
Kitą pamoką mergaitė vėl negalėjo susikaupti. Jos akis traukė Lukas. Ji turėjo jam begalę klausimų,bet bijojo prieiti ir tiesiog užkalbinti. Juk paprastai vaikinams patinka kitokios merginos,nei Sara. Na,ne moksliukės.
Per ilgąją pertrauką Sara išėjo pasivaikščioti po mokyklą. Ji tikėjosi pamatyti Luką. Naujokas šnekučiavosi su naujaisiais bendraklasiais. Kelios merginos įkyriai prie jo lindo. Iš šalies tai atrodė juokinga. "Viliojimo menas"? Šmaikštu. Jos kvailai klapsėjo akimis,kraipėsi kaip niekad ir nuolat taisėsi šukuosenas.
Po pamokų Sara anksčiau atsisveikino su Ana ir Mende, atsisakė siūlomos popietės su arbata ir sausainiais. Dabar jai reikėjo tik ramybės. Namie,prisėdusi prie kompiuterio, į paieškos langelį įvedė šiuos žodžius: "širdies virpėjimas". Būtent taip ji apibūdino tą jausmą, kuris šiandien ją kankino. Ir paieškos diagnozė buvo žiauri. "Pirmoji meilė"-skelbė antraštė. Sara apie tai nebuvo nieko girdėjusi. Aišku,ji nebuvo tokia,kad tikėtų internetu. Bet tai privertė susimąstyti. "Na taip,meilė yra.. kas? Pūkuotas kačiukas? Šlapia varlytė? Ne. Visų pirma,tai-daiktavardis. Jausmas. O jausmų yra be proto daug. O ką reiškia meilė? Meilė tikriausiai reiškia šilumą. Bet gi nemylėsi radiatoriaus? Ne. Tada tai... "Meilė-tai medis,ant kurio visi trokšta pasikarti!"-internauto nuomonė, bet nuskambėjo kiek per žiauriai. Et,nesvarbu. Net jei Lukas ir yra pirmoji medis,oi,tai yra-pirmoji meilė.." - mąstė ir nusimąstė Sara, kuri dar niekad nebuvo pavargusi nuo galvojimo.
Sarai pradėjo nesisekti mokykloje,ji gaudavo vis prastesnius pažymius,ir visa tai tik dėl to,kad ji ištisai spoksodavo į Luką. Sarai reikėjo mesti jį iš galvos... O gal atvirkščiai?
Bėgo laikas.. Po dviejų mėnesių Sara apie Luką žinojo jau nemažai. Ta blondinė,kuri nemoka važiuoti per balas, yra jo mama. Jie atsikraustė į šį miestelį visai neseniai. Lukas turėjo vyresnį brolį, kuris dabar mokosi universitete, katiną murkį ir nerealius baltus kerzus!.. Taip pat Sara ne kartą matė Luką su mergina iš mokyklos. Jie vaikščiodavo parke, kartais susikibę už rankų, prie upės, ir visur kitur, kur mėgdavo lankytis Sara. Mergaitė nesuprato kodėl,bet jai buvo skaudu matyti Luką,laimingą su kita mergina. Mergaitės pagalvė vis dažniau būdavo šlapia nuo ašarų,ji tapo uždaresnė ir liūdnesnė. Ana net nebesistengė kviesti Saros praleisti popietę pas ją-žinojo,kad ši nesutiks. O Sara ir toliau nedarė nieko, kad Lukas ją pastebėtų. Tik iš šalies spoksojo į laimingus kitų veidus. Iš pradžių draugai dar bandė jai padėti,bet vėliau neteko vilties kada nors susigrąžinti senąją mieląją Sarą...
Kuo toliau, tuo Sara darėsi irzlesnė. Ji sirgo depresija. Mamai pažadėjo, kad lankysis pas psichologą,tačiau išėjusi pasukdavo upės link ir ten sėdėdavo ištisas valandas. Verkdavo ir išsipasakodavo varlytėms. Ji jau pamiršo,kad anksčiau mėgdavo piešti. Nuo to laiko,kai nupiešė Luko portretą nežinodama,kad toks yra,išslapstė visas piešimo priemones. Tai buvo tarsi fobija. Iš pradžių dėl to mergaitė bėgiodavo iš dailės pamokų. Po to-ir iš geografijos. Vėliau-iš gamtos,matematikos,prancūzų.. Pradėjo rūkyti, ir alkoholis jos nebebaidydavo,kaip anksčiau. Kuo toliau,tuo buvo blogiau. Ir sunkiau..
Eilinę dieną, kai Sara turėjo eiti pas psichologą, pasuko prie upės. Jau buvo netoliese, bet išgirdo balsus ir sustojo. Žinojo-be jos,Luko ir jo merginos,čia nelabai kas lankosi. Mergaitė pasislėpė už medžių ir žiūrėjo į juos. Tuo metu Lukas pasilenkė prie savo merginos ir ilgai,svaiginamai ją pabučiavo. Sara apsipylė ašaromis,bet vis dar stebėjo juos. Tuomet išgirdo tai,dėl ko norėjo tuojau pat numirti. Lukas prisipažino savo merginai,jog ją myli. Kad niekada jos nepaliks. Mylės amžinai ir besąlygiškai.
Buvo vakarop,jau temo. Ore tvyrojo rūkas. O Sara buvo visiškai šlapia. Nuo ašarų. Ji nebežinojo,ką toliau daryti. Negalėjo patikėti,kad vienas vienintelis žmogus gali sukelti šitiek kančių. Ir šitaip pakeisti jos gyvenimą. Mergaitė nė nebeprisiminė,kiek laiko jau stebi Luką. Kai pora ruošėsi eiti,Sara nebelaukė. Juk neišmanytų ką pasakyti juos sutikusi. Taigi pradėjo bėgti. Bėgo,negalvodama kur. Mąstė ir verkė. Aplink jau buvo visiškai tamsu,nė vieno žmogaus,o Sara bėgo,verkė ir manė,kad šitaip pabėgs nuo vienatvės. Verkė,dėl visų kančių,už kiekvieną Lukui paaukotą sekundę,už kiekvieną ašarą.. Nežinia,ar kas pasaulyje yra išliejęs daugiau ašarų negu Sara. Labai greitai nubėgo namo,pasiėmė tą seną,apverktą Luko portretą,žiebtuvėlį,porą raudonų adatų ir, pro ašaras nematydama kur eiti,nuklydo toliau nuo namų,miestelio ir visų žmonių,kurie Sarai kėlė šleikštulį. Atsisėdo ant didelio akmens,paskutinį kartą pažvelgė į taip tikroviškai nupieštas Luko akis,lūpas.. Ir pradėjo deginti portretą.
Aplink buvo aklinai tamsu, ir mergaitė susibadė raudonas, meilės spalvos, adatas sau į ranką. Išėmė, ir vėl,vėl,vėl... Sara nejautė fizinio skausmo. Tam tiesiog nebeliko vietos. Paskutinį kartą ištarė skausmo pilnus meilės žodžius. Žinojo,kad jos niekas negirdi ir niekada nebeišgirs, bet tai buvo nesvarbu.
Tik kitą dieną praeiviai rado jau atšalusį jaunos merginos kūną ir apsvilusį nuostabaus vaikino portretą...

2009m. Rugpjūčio 31d. 12:15