Aš tik niekas

---

Tipas: Daina Publikavimo data: 2004m. Birželio 10d. 12:04

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Bijau tau pasakyti vieną dalyką,
Nuo kurio galiu pakeisti bereikšmį rytą,
Juk meilė kaip lazda turi du galus,
Nežinai su kuriuo greičiau tave užmuš.
Sunku išsakyti mylimam žmogui
Tai ką jauti... trūksta švelnių žodžių,
Tačiau su laiku gali išblėsti meilė,
Vėlai pasakyti žodžiai nuvarvės kaip seilė.
Niekada neabejok tuo ką jauti,
Nebijok pasakyti, nes verta pabandyti.
Malonu būtų vėl iš naujo tai patirti,
Neįmanoma visko trintuku ištrinti.
Daug nuostabaus laiko praleidom kartu,
Supratau, kad tik tave vieną myliu...
Vis dar tave šiltai apkabint norėjau,
Bet viskas į prarają sugriuvo, kuo tikėjau...
Į sielą vėl neapykanta smelkias,
Jau kerštas saldus manyje dvelkia.
Kam be reikalo draskyti širdį?
Tavo myliu žodžiai nereikšmingi...
Liksiu melu ir dulkėm apnešta...
Tau atleisiu, nors tai daryti nevalia.
Sukeltos išdavystės išgyvenimas,
Tai besiblaškantis visada manyje nerimas.
Baisu būt atstumtai ir nesuprastai...
Kažin, ar kas padės būt drąsiai?
Aš pasiduosiu su giltinės nešta mirtim,
Nusinešiu visą skriaudą su savim...

Pagaliau aš mirštu... negailėk, neverk – neverta...
Gali smerkt mane – aš tik niekas,
Gyvenimas – tamsa, o aš tik niekas...
Gyvenimas – tamsa, o aš tik niekas...

Pragaro vartai seniai man atviri,
Kviečia užeiti tamsia mintimi.
Kažkas kužda kimiu balsu palikt tave,
Nesinori paklust beribėje nežinioje...
Rašau tau laišką, bet to dar negana,
Juk lieka baimė mažytė, paprasta...
Pasakysiu mintyse tvirtai tau myliu,
Atsidusiu ir minutę ilgą tyliu...
Prisiminsiu dar kartelį kas gražu,
Iš nevilties tuščios kilpą sau dedu...
Pragaras laukia, šaukias manęs,
Aš nekenčiu kažkodėl ledinės savęs.
Agonijos liepsnos degina kūną,
Jaučiu kaip iš širdies lupa švelnumą.
Nenorėdamas mane įskaudinai labai,
O šito skausmo neištversiu amžinai...
Tave matyt beprotiškai sunku,
Su saldžiais prisiminimais uždustu.
Liko dievui gailestingai pasimelsti
Ir gyvybę sau bejausmiškai nutraukti.
Lengvai slysta stalas iš po kojų,
Save juodam velniui paaukoju...
Tavo balsą išgirstu, bet jau vėlu...
Virš žemės kaip lempa seniai kabu.
Vis dar su tavim leisgyvė šneku,
Bet aš jau užmerkiu akis, mirštu...
Siela palieka nereikalingą kūną,
Per akimirką be atsako meilė žūva...

Pagaliau aš mirštu... negailėk, neverk – neverta...
Gali smerkt mane – aš tik niekas,
Gyvenimas – tamsa, o aš tik niekas...
Gyvenimas – tamsa, o aš tik niekas...

2004m. Birželio 10d. 12:04