Pasttelinio dangaus pasiklydę kačiukai

R7wa

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2012m. Kovo 13d. 20:27

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Paguoda neturi vaikų ar numylėtinių. Paguoda žmones lanko retai. Ji savanaudė, nenori dalintis kaulu su alkstančiais šunimis. Paguoda neturi gailesčio. Džekas Londonas yra pasakęs, kad gailestingumas tai ne kaulas numestas šuniui. Gailestingumas yra kai daliniesi kaulu su šunimi, kai esi ne ką alkanesnis už jį. Tebūnie palaiminti gailestingi kaulų graužikai. Tebūnie palaiminti šventieji. Nors ne. Jie jau palaiminti.

Išėjusi į lauką pasijaučiau kiek nejaukiai. Šaltas vėjas gnaibė skruostus, menkutės pėdkelnės nesušildė kojų taip, kaip norėtųsi. Aplink būriavosi minios žmonių ir aš buvau tokia vieniša. Maža, dėl mažumo atstumta, dėl mažumo pasmerkta. Napoleonas irgi buvo žemas, nors už mane aukštesnis jis buvo 10 centimetrų. Trolis ar nykštukas slypi manyje? O gal tiesiog susitraukęs iš šalčio burundukas?

Atvažiuoja autobusas ir visi lipa į vidų. Ilga kelionė į Biržus – šiaurinį Lietuvos miestą, dar nepažintą ir neatrastą kraštą. Pilnas autobusas. Aš įlipu pati paskutinė ir neramiai ieškau sau vietos, kaip paklydęs šunelis. Mano akys didelės, tačiau neišsprogusios it skrodžiamos žuvies. Mano akys lietaus klanai.
Vienintelė laisva vieta rasta. Ji šalia didelio žmogaus. Ji šalia mokyklos pasididžiavimo ir abituriento.

- Ar galima?..- jis pertraukia mane lengvu ir plastišku rankos mostu. Lyg ranka šoktų Vienos valsą tiesiog čia. Be muzikos.
- Paskutinė laisva vieta, tiesa?- linkteliu.- Prašau sėstis, panele.
Aš būsiu burokinės tarkos pavyzdys, kai šalta geležis nusidažys raudoniu. Ir akimirką geležinis medkirtys gaus širdį.
- Karšta?- paklausia jis. Jaučiau, kad mano veido spalva priminė Van Gogo paveikslus.
- Taip,- nusirengiu paltą ir atsistoju, kad sugrūsčiau jį į virš kėdžių esantį skyrių, bet mano rankos per trumpos.
- Leisk padėsiu,- vaikinas atsistoja ir lengvai įdeda mano paltą, šalimais įgrūsdamas ir savąjį. Vienos valsas vidury autobuso, vidury ankstaus ryto.
- Ačiū,- pasakiau jau atsisėdusi.
- Nėra už ką. Beje, aš Antanas.
- Malonu. Valentina.

Neoromantizmas sugriuvo kartu su pirmaisiais kortų nameliais, kurie stovėjo Vokiečių gatvėje. Ar Vokiečių gatvėje gyvena vokiečiai? Ne. Vokiečių gatvėje gyvena vokiečių aviganių šeimininkai.

Autobusas pajuda ir trumpam mus sukausto tyla. Ką jam galėčiau pasakyti? Esu tik mažas vaikas ir lažinuosi, kad jis mane laiko neverta pokalbio, neverta jo brangaus abiturientiško laiko. Taip daro visi šio amžiaus žmonės. Jei perkopei stebuklingąjį 18, jeigu papuolei į jubiliejinę 12 klasę, neberūpi tau jokie jaunesni žmonės. Tau jie kvaili, tau jie nesubrendę. Nesubrendę žmonės sprendžia apie brandą iš amžiaus. Tikrai subrendę žmonės mėgsta alyvuoges.

- Gal sumuštinį?- paklausia manęs Antanas.
- Ne, ačiū. Turiu savo,- parodau dėžutę su mėlynų dangteliu. Aš kalbėsiu apie dangaus žydrynė, nors tai ir banalu. Aš dievinu banalybes, nes tik iš banalybių mes išaugame, tik per banalybes mes tampame žmonėmis.
- Tikrai prašau. Pats juos gaminau. Ypatingas šeimos receptas,- paimu tiestą sumuštinį.
- Jeigu taip...

Banalu yra manyti, kad tokia akimirka yra banali. Sviestas sviestuotas nyksta iš pasaulio, nes sviestą ištirpins per Ozono skyles į Žemę patekę ultravioletiniai spinduliai it kokie vietoje nenustygstantys šuniukai. Jie iškiš ilgus liežuvius ir nulaižys sviestuotas storo žmogaus rankas. Ir banalybės nebebus sviestuotos. Banalybės bus banalios ir naivios. Jos bus nuostabios.

- Pirmą kartą važiuoji į Biržus?- senovėje žmonės nesikreipdavo į vienas kitą „tu“, nes manė, kad tai nepadoru. Mūsų moralė seniausiai nusmuko kiek galima žemiau.
- Taip,- atsikandu ir nuriju kąsnį.- Skanus sumuštinis.

Jis nusišypso ir valgome tylėdami. Mane slegia jo būvimas šalimais. Norėčiau iššokti pro langą ir pakibti ant medžio šakos it skara. Po pusryčių jis pasiūlė pamiegoti. Aš sutikau. Jis miegojo, o aš nemigos draugė, kuri nemiegos. Gal jau niekada ir niekad.


Už lango auksinė saulė atkopdama budino svietą. Tik griauti žiemos šalčių negalėjo, nes tokių dar nematė. Nuogų medžių siluetai maudėsi šviežiuose saulės spinduliuose, debesų kraštai žibėjo lyg išsiuvinėti auksavilnių avelių siūlais, kuriuos išverpė raukšlėtos ir rūpestingos senolės rankos. O skara karojo ant šakos lyg iš vizijų.

Debesys šiandien nėra tobulai balti ėriukai. Jie tamsiai purvinai mėlyni lyg pasiklydę rusų mėlynųjų kačiukai. Štai tokį dangų aš nutapysiu. Pasttelinį dangų su dviem t.

- Pavyko nusnausti?- klausia jis manęs. Aš mintyse pasiklydęs kačiukas.
- Ne,- abejingas tonas.
- Sunku užmigti judančiame autobuse?- jis nusišypso. Tobuli balti dantys.
- Per gražus dangus.

Antanas pažvelgė pro langą. Saulė jau buvo patekėjusi, tačiau rusų mėlynieji kačiukai dar nesurado namų.

- Gražus,- jis atsisuko. Žaisminga šypsena žaidė žaidimą ir žadėjo žvilgančiam žilagalviui, kad žolė vėl bus žalia.
- Į kur žadi stoti?- staiga paklausiau aš. Jis abiturientas, jis jau turi tai žinoti.
- Žinai, juokingiausias faktas yra tas, jog kai tokį klausimą užduoti vienuoliktokui, jis be vargo į jį atsako. Su dvyliktokais kiek sunkiau.
- Paskutinėje klasėje tai ne vien optimistinės svajonės ir lūkesčiai. Paskutinėje klasėje žmonės tampa realistais,- jo akys įdėmiai seka kiekvieną mano judesį. Stebėtojas ir stebimoji?
- Teisingai. Praleidau daug valandų žmonėms aiškindamas būtent tokią teoriją, o tu ją ėmei ir pati pasakei,- jis keistai sužavėtas.
- Aš skaitau mintis.

Minutę žvelgėme vienas į kitą. Tylėdami. Tada prapliupome juoktis. Vienu metu, vienu ritmu, vienu alsavimu. Mes dvynių pora iš sudegusio tearto, kurį padegė beždžionė, mėgusi rūkyti.

Valandų valandos diskusijų ir senučiai Biržai jau stūksojo už autobuso langų. Aš nepastebėjau, kas surijo visą kelionės ilgumą. Gal užu manęs šliaužė milžiniška laiko gyvatė ir iščiulpė iš manęs visą laiko nuojautą, kol Antanas nukreipė mano dėmesį savo filosofiniais išvedžiojimais apie įvairius būties ir buities elementus. Jis buvo be galo protingas ir pirmą kartą pasijutau pilka pelytė, kuri neišmano visko taip gerai, kaip norėtų. Jis pavertė mane vidutinybe ir dėl to norėjau būti su juo kuo dažniau.

Aš nenoriu veltis į banalybes, kurių buvo pilna mūsų pasivaikščiojimuose su Radvilomis, karvėmis, įkritusiomis į smegduobes, ir žandus žnaibančiu vėju. Aš nenoriu ir tebūnie mano smegenims atostogos nuo visų bereikalingų informacijos kiekių, nuo visų idėjų, kurias mums grūda aplinkiniai. Smegenys turi savo galimybių ribas. Net jeigu jos kempinės pavidalo, plėstis iki begalybės negali net dieviškos kempinės. Net jos. Perpildyta visko, aš nesiklausiau, ką man sako kiti ir grįžau į autobusą tuščia. Aš noriu namo, aš noriu arbatos. Antanas išsitraukia termosą ir įpila garuojančio gėrimo.

- Namų nepasiūlysiu, bet arbatos galiu.

Jis mielas pūkų kamuoliukas. Aš suspausčiau jį savo glėbyje, myluočiau it mažas vaikas myluoja didelį meškiną ir tą akimirką mano žandai nusidažė raudonai. Aš pradedu jį įsimylėti.

- O greit sušilai.
- Cheminė reakcija mano žandams sureagavus su staigiu temperatūrų pokyčiu.

Antanas palinksi galvą ir mudu geriame arbatą. Noriu namo... Noriu namo. Noriu namo!

2012m. Kovo 13d. 20:27

R7wa / Kodėl poetai rašo naktimis  2013 m. balandžio 28 d.  R7wa / E. T. i. K. E. T. Ė. S...  2012 m. lapkričio 22 d.  R7wa / Raudona siena arba zebro kailis  2012 m. spalio 10 d.