Gyvenimas

djnamelis

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2011m. Kovo 8d. 16:48

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

*

Ankstyvas rytas, saulė vos pakilusi. Aš stoviu autobusų stotelėje, greta manęs stovi lagaminas, ketinu išvažiuoti, palikti tai kas buvo, nebegrįžti ten kur buvau kadaise. Vėjas pasidarė žvarbesnis, užsitraukiau striukę, iš namų nepasiėmiau šaliko, nemaniau kad man jo prireiks, vis dėl to juk dabar tik ankstyvas ruduo. Atvažiuoja autobusas, tamsiai mėlynas, languose atsispindi saulė. Įlipu, nusiperku bilietą, atsisėdu i galą. Man patinka buti autobuso gale, nes tuomet galiu stebėti kitus žmones, kaip jie elgiasi, beja su savimi visada nešiojuosi fotoaparatą, Nikon'a. Kai niekas nemato nufotografuoju nepažįstamą žmogų. Fotografuoju tam, kad prisiminčiau ta veidą, ta momentą, kaip jis atrodė, nes greičiausiai daugiau gyvenime nebepamatysiu to žmogaus, gal ir atrodo kvaila, bet man tai patinka. Tų nuotraukų niekur nededu, pasilieku sau. I autobusą įlipa daili mergina, šviesiais plaukais, ji atsisėda priešais, tik per tris vietas nuo manęs. Tad galiu atidžiau apžiūrėti ją. Maža nosytė, papustos lūpos, stangri krūtine, ilgos kojos, spėju jai turėtų būti apie dvidešimt trejus metus. Autobusas pajudėjo iš stotelės, netrukus įvažiavome į kelią. Pažvelgiau pro langą, saulė jau pakilusi aukščiau, apšvietė mišką, medžiai jau pradėję keisti lapų spalvą. Atrodo, kad visas miškas degtu. Atsisukęs pamatau, kad šviesiaplaukė mergina žiūri i mane, bet pastebėjusi, kad ir aš žvelgiu į ja staigiai nusisuko. Nežinau kas man šovė i galvą, bet atsistojau ir nuėjau prie jos. Iš arti ji atrodė dar gražiau. Tos dideles mėlynos akys, gali nuginkluoti kiekvieną. Pasisveikinau, prisistačiau. Jos vardas Laura. Drovi mergina, nes kai ištiesiau ranka ji vos spustelėjo ja. Paklausiau ar galėčiau prisėsti, ji neprieštaravo, net jos veide pastebėjau šypseną. Tačiau kai autobusas atvyko miestelį, mudviejų keliai išsiskyrė.

*

Tai negali būti diena, kai aš suvokiau, kad dabar aš stoviu ant bedugnės krašto. Ne! Tai ne diena, kai aš nustojau kvėpuoti, tai tiesiog gyvenimas, kuriam užtenka tik tavęs, jis semiasi jėgų iš kančios, sielvarto, liūdesio.
Tačiau aš neketinu pasiduoti, ne! Neleisiu tau iš manęs tyčiotis, tu neturi teisių į mane. Ir tai ne diena, kai aš supratau, kad aš esu tik ŽMOGUS!

Tą vakarą smarkiai lijo lietus, vėjas siautėjo tamsiomis miesto gatvėmis. Niekur nebuvo nė gyvos dvasios, ore galėjai užuosti netoli esančią jūrą. Ėjau gatve ir mąsčiau: aš nesu blogesnis už bet kurį kitą žmogų aš nekaltas, kad kiti jaučiasi prastai. Aš nekaltas jeigu sukeliu skausmą kitiems.
Dėl dievo, aš esu tik paprastas eilinis žmogus! Ir kur mano optimizmas? Ak taip, jis išnyko kartu su manimi, kai netekau vilties, nes aplinkui vien mėšlas.
Bet kur aš suklydau...? Taigi grįžtu prie pasakojimo pradžios. Man beeinant gatve tiesiai prieš akis iššoko pusnuogė mergina, kuri buvo užsimetusi tik chalatą, po juo ji nevilkėjo nieko. Ji pažvelgė į mane ir pradėjo dideliu tempu artintis prie manęs ir įsisiurbė man į lūpas. Pamaniau, kad jau ko jau ko, bet tokių dalykų nutikti negali, nebent filmuose. Tačiau taip nutiko.
Ir iš kur ji atsirado? Atsitraukiau nuo jos, o tiksliau atplėšiau ją nuo savęs. O ji pasileido bėgti gatve. Netrukus už kampo pasirodė kažkoks vaikinas, tamsių plaukų, juodu švarku. Vijosi tą merginą. Prisivijęs ją apkabino. O tada šitoje situacijoje nieko nebesupratau... Taigi ėjau toliau gatve, darėsi vis šalčiau. Nusprendžiau užsukti į vietinį barą. Jame visada pilna žmonių, netgi ketvirtą valandą ryto.
Atidaręs duris nustembu, nė vieno žmogaus, išskyrus barmeną. Priėjęs prie jo, paklausiau, kodėl nėra nė vieno žmogaus, jis atsakė, kad šiandien nebuvo nė vieno. Be galo nustebau. Tad daugiau jo nebeklausinėjau ir užsisakiau alaus. Atsisėdau šalia lango, kad galėčiau matyti visą gatvę. Ji buvo apšviesta oranžine šviesa, regis visas miestas miega.
Iš baro išėjau puse pirmos. Tačiau atgal į namus grįžti nenorėjau. Tiesa, vieta, kurioje dabar apsistojau, na gal ir keistai nuskambės, bet ji mane gąsdina. Vien tas kvartalas mane baugina. Visų pirma jis neapšviestas ir bet kada gali būti nudurtas. Nes kiek girdėjau iš aplinkinių, ten jau buvo pakratę kojas šeši žmonės. Jie buvo nužudyti vien dėl pinigų, greičiausiai narkotikams. Ir visų antra mano gyvenamoji vieta gąsdina tuo, kad ten aplinkui pastatą negyvena daugiau jokių žmonių. Taigi, kaip supratot, grįžti namo nenorėjau.

Parėjau namo ketvirtą ryto. Vaikščiojau ratais aplink kvartalą. Tačiau atsigulęs į lovą nenorėjau miego. Tiesa, nepaminėjau, kad mane kankina nemiga, na, tiksliau tris dienas mane jau kankina nemiga. Nežinau kodėl.
Tad bet kokiu atveju atsiguliau į lovą. Prasivarčiau joje iki pat aštuonių ryto. Išlipau iš lovos ir patraukiau į apačią. Ir vėl patraukiau į gatvę. Nežinojau kur eisiu, tačiau viena mintis man nedavė ramybės. Kas buvo ta mergina, kurią vakar atsitiktinai sutikau?
Todėl turėjau tikslą, išsiaiškinti kas ta mergina? Bet pirmiausiai turėjau išgerti stiprios kavos.
Ilgai ieškoti neteko, pamačiau ją sėdinčią parke. Dabar aiškiai galėjau ją matyti. Mergina buvo šviesiaplaukė, vidutinio ūgio. Priėjau prie jos, pasisveikinau, bet ji apsimetė, kad manęs nepažįsta. Tad aš pabandžiau jai nušviesti praėjusios nakties įvykį. Bet ji tepasakė, kad matyt sumaišiau ją su kitą moterimi.
Pasimečiau, juk tiksliai žinau, kad tai buvo ta mergina, kuri mane vakar naktį pabučiavo. Nieko daugiau jai nebesakiau ir nuėjau tolyn.
Beeidamas atsitrenkiau į vyriškį, buvau visai užsisvajojęs. Vos tik pakėliau akis mane nukrėtė šiurpas. Tai buvo tas vyras, kuris vakar vijosi šviesiaplaukę merginą. Iš karto atsiprašiau, kad atsitrenkiau į jį. Bet negalėjau nepaklausti ar ne jis vakar vijosi šviesiaplaukę merginą, kažkur tarp antros ir trečios valandos ankstaus ryto? Bet jis atsakė, kad ne. Dar kartą paklausiau, bet vyras užtikrino, kad tikrai ne. Ir dar pridūrė, kad tik šiandien teatvyko į miestą. Pagalvojau, kad tai tikra anomalija. Kaip tai gali būti. Na nebent nė vienas iš tų žmonių nenori sakyti tiesos. Taip, tai gali būti tiesa. Tad pasekiau tą vyriškį, jis ėjo ta linkme, kur neseniai buvau sutikęs šviesiaplaukę merginą. Ji tebesėdėjo toje pačioje vietoje. Bet nusivyliau, tas vyras praėjo pro ją šalia pat, bet neprisėdo prie jos. Ji atsistojo ir nuėjo į kitą pusę. Tad puoliau svarstyti, juk aš vakar neprisigėriau, pamenu kaip sutikau tą šviesiaplaukę merginą dar man prieš nueinant į barą. Tad juk negalėjau prisifantazuoti. Nieko nebesuprantu.

Aš nekaltas, kad mano gyvenimas tapo tikru šlamštu. Ir nesakykit, kad gyvenimas yra gražus jei toks nėra. Bet jei kyla noras prieštarauti, tada pabandykit sau įrodyti, kaip atsitinka tokie momentai, kai negali paaiškinti jų sveiku protu?

Tą pačią dieną susikroviau daiktus ir išvažiavau iš to miesto. Tačiau nežinojau kur toliau trauksiu, bet neketinau grįžti į tikruosius namus. Aš lieku vienas savo keistam pasaulį, kuris vadinasi GYVENIMAS.

Dainius Teišerskis. 2011m.

2011m. Kovo 8d. 16:48

djnamelis / Bjaurumas  2011 m. liepos 9 d.  djnamelis / Monstras  2010 m. gruodžio 7 d.  djnamelis / Tamsa ir šviesa  2010 m. gruodžio 2 d.