Trys pasakojimai – viena vieta

onewildflower

---

Tipas: Memuarai Publikavimo data: 2012m. Vasario 9d. 21:29

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

“Kartą apglėbusi Praha niekada jūsų neapleis... Ši miela maža mamytė turi aštresnius nagučius, nei galite tikėtis.“ (F. Kafka)

Šių žodžių teisumu teko įsitikinti ir man...

Jau pusantrų metų pralėkė, kai pirmą kartą išvydau Prahą, bet tik dabar galiu bent kiek rišliau dėstyti mintis... Todėl savo pasakojimą suskirsčiau į tris dalis: pirmoji - apie patį miestą, jo architektūrą, žmones ir ten verdantį dieninį ir naktinį gyvenimą; antroji - apie vietą, kurią esant šiame mieste, net neįsivaizdavau. Tai kavinė, kurioje žmogus gyvenantis muzika, o tiksliau, kurio širdis plaka rokenrolo ritmu, ras sau "šventų" dalykėlių... Ir trečioji dalis bus apie vieną nepakartojamą naktį Prahos O2 Arenoje. Tai ir buvo priežastis, privertusi mane elgtis spontaniškai, kiek neatsakingai ir atginusi į Čekijos sostinę bet kokia kaina, net jei grįžusi piniginėje teturėjau tik 2 litus...

Autobusas iš Vilniaus autobusų stoties išvyko apie 15 valandą. Žiūrėdama pro langą grožėjausi vaizdais. Ir nesvarbu ar tai šiltos popietinės vasaros saulutės nutvieksti Lietuvos laukai, ar vakarėjanti ir rytmetinė Lenkija - vakarėjančios Bialystoko apylinkės, apsigaubusios ramiu, šiltu paslaptingumu, naktinė Varšuva, dėl miesto kelių rekonstrukcijos darbų šiuo paros metu panašėjusi į Mėnulį ar kokią dar neatrastą planetą... Ir tik miesto autobusų stotyje, žvelgiant į naktinių šviesų nutviekstus pastatus ir pravažiuojantį transportą, buvo galima pajusti, kad vis dėlto esi „tik“ Varšuvoje. O pirmųjų saulės spindulių nutviekstas Vroclavas, pažeme dar gaubiamas besitraukian-čios nakties pilkumos, bet pastatų viršunes jau skęstančios auksinėje rytmečio žaroje, atrodė lyg Pasakų miestas, dar nepabudęs iš gilaus miego, bet tuoj, tuoj tai padarysiantis... Ar Pietinės Lenki-jos kalvos ir daubos, miškai ir slėniai, kuriuose matyti, tik pavienės sodybos, ir visa tai skęstą rytinės saulės spindulių jūroje, sudarė neapsakomos palaimos įspūdį, privertė užmiršti visas problemas ir tiesiog mėgautis šiais vaizdais... Tuo stebuklingu metu ne tik, kad nesinorėjo miegoti (ką visi ir darė), bet plūdo šilta ramuma, sieloje jautėsi lengvas pakylėjimas, tai buvo meditacija at-merktomis akimis, ir iš tos būsenos visai nesinorėjo pabusti. Tuo metu aš norėjau apkabinti visą pasaulį, išrėkti, kaip myliu gyvenimą, ir regėjau vaizdinius, kaip pasidabinusi lauko gėlių vainiku, palaidais plaukais, vilkinti lengvą, plonytę, „hipišką“ suknelę basa bėgu ir šoku tose pievose, susi-lieju su gamta ir kartu su ja paskęstu rytmečio saulės spinduliuose, skambant ne ko kito, o Stingo muzikai...

Praha: Miestas "pavogęs" mano širdį

Pagaliau Praha. Pirmas vaizdas nepaliko didelio įspūdžio, miestas neatrodė kuo nors ypatingas, o ir televizijos bokštas mūsų daug gražesnis... (bent jau man taip atrodo :)) Bet išlipus stoty ir pagaliau suvokus kur esi ir ko čia "atsibeldei" pasidarė taip gera... Ir tik vos keli gimtinėje likę žmonės žinojo, kokiu tikslu lankausi Prahoje. Šitoks kelionės paslaptingumas man buvo labai malonus.
Pirmasis mus pasitikęs vaizdas buvo renginio, kuris ir buvo mūsų viešnagės šiame mieste tikslas, plakatas, senamiesčio pastatų stogai ir Vltava. Įvažiavus miestan, gyvybės daug ne-buvo, viso labo tebuvo tik 10 valanda ryto. Nežinomybės jausmas vertė nerimauti, kas mūsų dabar laukia, kur turime eiti, kaip rasti savo viešbutį, kaip ten būsime sutiktos, bet ir jaudino - tai buvo kažkas naujo, iki šiol dar nepatirto. Būti dviese visai svetimame mieste, nežinant vietinės kalbos, apsiribojant tik menkais anglų kalbos pagrindais ir mano ne ką gausesnėmis rusų kalbos žiniomis, o rankose teturint tik primityvų Google Maps net ne miesto, o vieno kvartalo žemėlapį... Tai buvo smagu, o oras buvo tiesiog pritvinkęs nuotykių kvapu.
Po principinių, bet smagių mūsų autobuso „žvaigždės“ gaudynių, savo viešbutuką radome pakankamai greitai. Jis buvo ne daugiau, kaip 10 minučių kelio nuo autobusų stoties. Todėl jį pasiekėmė keliomis valandomis anksčiau, nei buvo rezervuoti mūsų kambarys. Registratūros darbuotoja maloniai pasiūlė kelis variantus: arba palikti krepšius pas ją ir tas kelias valandas praleisti mieste, arba pakeisti dvivietį kambarį su dviem lovom, į dvivietį kambarį su trimis ir primokėti kelis papildomus eurus. Buvome per daug pavargusios ir fiziškai, ir emociškai, kad iškarto trauktume pažindintis su Praha, ir labai norėjome atsipalaiduoti bent kelias valandas ir išsimaudyti po vėsiu dušu po ilgos kelionės ir nakvynės autobuse, tad primokėjome tuos kelis eurus ir patraukėme švarios patalynes ir malonių vandens procedūrų link.
Nekantravome išlįsti laukan ir kuo greičiau susirasti renginio vietą. Deja, neužteko mums proto palaukti popietės, į paieškas patraukėme pietų metu, kai saulė kepino lyg pragare ir bu-vo ne mažiau nei 30°C. Žinoma ir geriamo vandens nebuvome pasiėmusios, o aplinkiniuose prieky-bos centruose ir parduotuvėlėse vienintelė valiuta buvo Čekijos kronos. Bet ar tai gali sustabdyti nuotykių ir pažinties ištroškusias, smalsumo vedamas sielas?
Gaila, kad ne daug to miesto teko pamatyti, bet ir to ką regėjau, pakako įsimylėti Pra-hą, palikti joje dalelę savęs ir trokšti ten grįžti. Jau pirmą dieną, pasimokiusios iš savo klaidos, su-laukusios popietės ir apsiginklavusios vandens buteliais patraukėme į miesto centrą. Buvo smagu klaidžioti miesto gatvėmis, nežinant nei kur einame, nei ką matome, o pastatų, paminklų ir aikščių svarbą suprasti iš turistų gausos juose ar bendro loginio suvokimo. Vieni pirmųjų mūsų klajonių metų išvysti objektai buvo Operos rūmai, kuriuose kadaise koncertavo pats Mocartas, memorialinė lenta ant gretimo pastato šiam muzikos genijui ir Parako bokštas, vėliau atrasti barokinio stiliaus pastatai, Vaclovo aikštė, Nacionalinis muziejus ir garsusis Astronominis laikrodis. Visa tai kerėjo ir vertė eiti tolyn, buvo sunku palikti tas vietas. Labai norėjom rasti Karolio tiltą, tik be žemėlapių tai buvo sunku padaryti. Tačiau, ką atradome... jei tai būtų filmas, tai TA vieta būtų nutvieksta dangiš-kos šviesos ir pasigirdusi iškilminga muzikėlė. Tai buvo netikėtai atrasta šventovė į kurią užsukti negalėjome. Pirmai dienai įspūdžių buvo pakankama. Pažintis su miestu baigėsi Hard Rock Cafe.


Rokenrolo šventovė – Hard Rock Cafe

Jau prie durų mus pasitiko labai malonus portjė. Pasidomėjęs kaip mums sekasi ir ar patinka mums miestas pakvietė užsukti vidun ir gerai praleisti laiką. Ką mes ir padarėme, ir... tik įžengusios vidun tiesiog sustingome. Pagrindiniai ekspozicijos elementai buvo Aerosmith narių rūbai ir instrumentai. Nusifotografavusios prie Joe „F**kin‘“ Perry gitaros, atidavusios pagarbą Duff McCagan kostiumui ir Flea gitarai pamatėme pagrindinį ir svarbiausią eksponatą – juodą ir blizgantį Steve Tyler motociklą. Atskira fotosesija prie jo ir portjė pasisiūlęs mus kartu prie jo nufotografuoti, nes manė, kad mums patinka motociklai... „Taip jie mums patinka, bet kur kas labiau mylim Steven Tyler“ štai kokį atsakymą į savo klausimą „Jums patinka motociklai, ar ne?“ jis išgirdo. Tada dar kelios nuotraukos prie likusių eksponatų iš Oro Kalvių kolekcijos, keli smulkūs pirkinukai iš suvenyrų krautuvėlės, dėmesį patraukę Johny Cash marškiniai, KISS ekspozicija, žinoma mano būtinybė įsiamžinti šalia Hugh McDonald ir Bob dylan gitarų, ypatingai skanus kokteiliukas Sothern Rock, atsipalaidavimas, užplūdusi drąsa, taip ir neįamžintos odinės Bono kelnės, bet su didelėm emocijom ir vietinės faunos „gąsdinimu“ atrastos ir įamžintos Slash gėrybės, Ozzy Osbourne liemenė, Brian May marškiniai ir Bob Daisley keturstygis bosas... Tai buvo ypatingai praleistas laikas ypatingoje vietoje. Išėjome euforinės ir žinodamos, kad dar ne kartą čia grįšim. Hard Rock Cafe tapo kasdieniu mūsų klajonių mieste užbaiktuvių tašku, kuriame aptardavome visus įspūdžius, atsipalaiduodavome ir fiziškai, ir emociškai, o tada lengvai apšilusios ir linksmos grįždavom viešbutin.


O2 Arena. „Oro kalviai“ ir mes

2010-07-01 20:00, O2 Arena. Aerosmith. Tai buvo mūsų kelionės tikslas. Kadangi miesto viešasis transportas ir metropoliteno sistema mums taip ir liko neįkandama, teko imtis paprasčiausio, bet prabangiausio varianto nusikapstyti iki renginio vietos – taksi. Išsipusčiusios, džinsuotos, grandiniuotos ir šalikėliuotos, atitinkančios visus Stepuko dresscode standartus sėdome į taksi, nusigavome iki arenos, permokėjome keliom dešimtim vietine valiuta, bet koviniai nusitei-kusios ir ypatingai geros nuotaikos nuėjome prie VIP įėjimo. Taip, mes, kaip užsiregistravusios gru-pės oficialiame puslapyje ir iš ten tiesiogiai pirkusios bilietus, pirmiausia dar Lietuvoje gavusios siuntinukus su įvairia grupės atributika ir marškinėliais, gavome ir VIP korteles. Todėl ir prie arenos mums buvo nurodyta atskira, nei visiems kitiems besirenkantiesiems, laukimo vieta, kurioje pagal registracijos metu pateiktus paso duomenis gavome bilietus ir popierines apyrankes, tada visa mūsų grupė buvo nuvesta prie bendrų įėjimų ir pati pirmoji, atskirai nuo visų laukiančiųjų įleista į areną. Buvo malonu būti išskirtine ir gauti geriausias sąlygas. Mums ir pačioje salėje buvo atskirta stovėji-mo vieta – atitvertas visas plotas prie pat scenos.
Smagiai užsiėmėme savo vietas, kadangi apsauginis, komandavęs visai įvykių eigai, neleido bėgti, o liepė ramiai eiti ir bandė suvaldyti keliolikos žmonių minią, vis tiek to padryti nesugebėjo. Jau lauke, kol mums dalino bilietus ir segė apyrankes, mes su drauge jam kažkuo nepatikome, tai ir salėje, bandydamas valdyti mūsų minią, labiausiai orientavosi į mus su drauge. Ėjo priešais mane, rankas išskėtęs taip, kad tik negalėčiau bėgti ir vis kartojo „Slowly, slowly...“. Deja, mano draugė per jį prasmuko ir ristele nulėkė scenos link. Buvo smagu žiūrėti, kaip jis bevil-tiškai bandė vienu metu stabdyti ir ją, ir neleisti man pasielgti draugės pavyzdžiu. Bet vietas gavome pačias geriausias – centre, pirmoje eilėje, ten kur ir vyko pagrindinis veiksmas viso koncer-to metu.
Kas apšildė nepamenu, žinau tik tiek, kad tai buvo vietinė grupelė, bet po to trukusios pertraukėlės ir įžanginio kūrinio, pasigirdo pirmieji Love In An Elevator akordai, nukrito didžiulė užuolaida su Aerosmith logotipu ir pasirodė taip laukti vyrukai. Veiksmo buvo daug, skambėjo visi geriausi ir garsiausi jų kūriniai: Love In An Elevator, Pink, I Don‘t Want To Miss A Thing, Livin‘ On The Edge, Cryin‘, Rag Doll, What It Takes, Dream On, Falling In Love (It‘s Hard On The Knees), Stop Messin‘ Around, Back In The Saddle, Eat The Rich, Mama Kin, Draw The Line. Buvo be proto smagu, dar ir iki šiol sunku prisiminti kai kurias akimirkas. Renginys buvo įspūdingas, garso kokybė fantastiška, minia nepakartojama, o vyrukai atidave visus save ir dar daugiau...

(Pirmos dalies pabaiga. Tesinio ir papildymų laukite pirmadienį)

2012m. Vasario 9d. 21:29

onewildflower / Post'meet'inės klajonės ir klejonės  2012 m. birželio 2 d.  onewildflower / Debesys  2012 m. kovo 4 d.  onewildflower / Ten kur...  2010 m. liepos 28 d.