Visiškas nesusipratimas arba penkiese už kampo (II dalis)

abalys

---

Tipas: Istorijos Publikavimo data: 2011m. Birželio 7d. 14:06

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Diena pradėjo gęsti. Artinosi naktis.
Blondinė parėjusi namo pastatė krištolinę gulbę ant stalelio viename iš buto kampų.

Vaikinas patogiai įsitaisė krėsle, rankoje laikydamas suglamžytą popieriaus lapelį.

Berniukas įsijungė televizorių.

Mergytė apsikabinusi meškiuką miegojo ligoninės palatos lovoje.

Žudikas (per brūkšnelį maniakas) sėdėjo ant kėdės vis žvilgčiodamas į telefoną.

Ir staiga skambutis į duris.
Vaikinas priėjo prie durų ir pažvelgė pro akutę. Pro ją jis išvydo kaukėtą vyrą (greičiausiai tai buvo žudikas).
- Kas? – garsiai paklausė vaikinas.
- Aš, - pasigirdo iš už durų.
- Aš?
- Taip. Aš. O ką? Nepažįsti?
- Pažįstu... – tarė buto šeimininkas. – Aš save pažįstu!
- Na, tai ko tada lauki?
- Serialo.
- Ko taip?
- Serialo.
- Kokio dar serialo?
- Lietuviško.
Akimirką balsai nutilo, bet neilgam.
- O jūs ko laukiat?
- Aš? Nesvarbu... Atleiskit už sutrukdymą.
- Atleidžiu.
- Gal aš jau eisiu, - tarė žudikas.
- Bet jūs net užėjęs nebuvot!
- Tikrai? Kaip keista...
- Iš tiesų...
- Gero vakaro, - atsisveikino vyras už durų.
- Jums irgi, - atsakė vaikinas ir nuėjo nuo durų. Vėl įsitaisęs krėsle, jis paėmė telefoną ir surinko numerį žiūrėdamas į suglamžytą lapelį. – Alio?
- Klausau, - atsiliepė Blondinė.
- Labas.
- Labas...
- Kaip sekasi?
- Puikiai. O tau?
- Neblogai.
- Ką veiki?
- Nieko. O tu?
- Nieko.
- Tai gal tada susitinkam?
- Aha.
- Paplepėsim.
- Ir kavos išgersim.
- Bus šaunu!
- Tikrai!
- O kada susitinkam?
- Dabar.
- Gerai. Jau lekiu.
- Laukiu, - tarė vaikinas ir padėjo ragelį. Ir staiga skambutis.
- Alio?
- Labas, - atsakė blondinė.
- Labas.
- O kur tu gyveni?
- Vilniuje...
- O tai puiku!
- Jeigu ką, tai aš gyvenu visai netoli...
- Aš irgi...
- Tai kur susitinkam?
- O kur tau patogiau? Parke? Kokiam? Taip, žinau kur jis.
- Tada iki.
- Iki.

Jau po penkių minučių pasigirdo durų skambutis.
- Užeikit, atidaryta, - tarė vaikinas ir atidarė duris.
- Tu? – tarė Blondinė vis dar negalėdama patikėti savo akimis.
- Tu? – tarė vaikinas. – Ar mes nesiruošėm eiti į parką?
- Ruošėmės... Bet aš galvojau, jog čia Simonos butas! Jūs draugaujat?
- Ne. Ji man pardavė savo butą.
- Tikrai?
- Taip. Galiu atnešt pirkimo sutartį.
- Nebūtina.
- Tada gerai. O kaip Sebas?
- Koks dar Sebas? – pasimetė šviesiaplaukė.
- Tavo vaikas!
Akimirką patylėjus, Blondinė pagaliau susigaudė:
- Ai tas!..
- Nejaugi tu dar vaikų turi?
- Ne. Sebas vienintelis mano sūnus.
- Tai jis paliktas su tėčiu?
- Ne. Tėčio nėra. Mes išsiskyrę.
- Užjaučiu.
- Nieko, taip reikėjo.
- Tai Sebas namuose vienui vienas???
- Ne... Yra dar šuo, – nepasimetė mergina.
- Šuo?! Betgi jis vis tiek vienas! Gal jam baisu?
- Na... Jis labai drąsus. Kartą kai mane bandė užpulti vienas vyras, jis ėmė ir taip sulojo!
- Sebas???
- Aišku, kad ne jis, o šuo!
- O Sebui nebaisu vienam būti namuose?
- Ne.
- Ar tikrai? Gal pirma užsukime pas jį? Pažiūrėtume kaip jam sekasi?
- Ne, nereikia. Juk jis dabar turbūt jau miega!..
- Na, tada eime į parką. Bet ką mes veiksime? Antis lesinsim?
- Jokių ančių mes nelesinsim, nusiramink! O dabar klausyk manęs ir einam.
- Gerai jau gerai, pasikliausiu tavim...
- O kas tau belieka daryti!... – tarė Blondinė ir kartu su vaikinu išėjo į lauką.

Buvo gal dešimta valanda vakaro (laikrodžio aš neturėjau), tačiau buvo šviesu. Vasarą vėlai sutemsta. Žmonių gatvėse buvo vos vienas kitas. Šen bei ten kartais prabėgdavo kai koks vaikas. Gatve retkarčiais prazvimbdavo motociklas, pravažiuodavo mašina ar praskriedavo dviratininkas. Bet šiaip buvo gan ramus ir šiltas vakaras. Po kokių dvidešimties minučių vaikinui pabodo žiūrėti kaip Blondinei sunkiai sekasi orientuotis.
- Tai gal pasakysi, kur mes einam?
- Į parką.
- Į kurį?
- Kur tu sakei...
- Bet mes juk seniai jį praėjom!
- Nejaugi? Tai ko tu man nepasakei???
- Aš galvojau, jog mes einam kitur, - tarė vaikinas ir sustojo ant šaligatvio.
Staiga iš už kampo išnyro berniukas ant dviračio... Ir tada BUMBT!!!

Smūgis buvo nerealus! (Nors taip gal ir neatrodė.) Jaunasis dviratininkas tiesiog parbloškė Blondinę ant žemės, o pats nukrito ant šaligatvio šiek tiek tolėliau.
Vaikinas padavė ranką merginai, kuri buvo šokiruota ir visą laiką inkštė. Jis jau norėjo gerokai apibarti dviratininką, bet staiga pažvelgė į jį ir labai nustebęs pasakė (greičiau paklausė):
- Sebas?!
- Šitokius vaikus reikia laikyti pririštus prie grandinės! – iš skausmo rėkė Blondinė.
- Betgi čia Sebastianas!
- O tu dar jį pažįsti? – kiek nustebo partrenktoji.
- Čia gi tavo sūnus!
- Koks dar sūnus??? Pala... – suabejojo šviesiaplaukė ir pažvelgė į berniuką.
- Ar mes pažįstami? – pagaliau paklausė jaunasis kaskadininkas.
Blondinė priėjo prie jo ir bakstelėjo į šoną.
- Kodėl tu nesi namuose? – tarė ji.
- Sumaniau pakvėpuoti grynu oru, - sumojo vaikas. – Namuose labai tvanku. O tu kodėl neini į namus?
- Tai, kad aš ir einu į namus...
- Tai puiku! Eime, - ragino beveik paauglys.
Šviesiaplaukė nutaisė kreivą miną.
- Atleisk, bet man jau laikas, - tarė ji vaikinui.
- O kodėl tu svečio į namus nepakvieti? – į itin nepatogią padėtį įvėlė merginą berniukas.
- O taip, puiki mintis! – savo žodžiais stebėjosi Blondinė. – Sebai, važiuok pirmas!
Berniukas suprato, kad buvo pričiuptas, bet to neparodė ir atsikirto:
- Palauksiu jūsų!
Ir po penkių minučių visi trys jau buvo prie buto slenksčio.
- Jauskis kaip namuose, - tarė šviesiaplaukė vaikinui atrakinusi duris. Tuo tarpu berniukas nepastebimai tyrinėjo aplinką.
Bute buvo jauki atmosfera. Tačiau ji sukurta vienam žmogui, o ne dviems. Tai iškart suprato ir svečias:
- O kur Sebastiano kambarys?
Blondinė atsisuko į Sebą.
- Aš miegu svetainėje ant sofos. Nelabai daug bute vietos.
- Taip, butas nedidelis. Bet abu sutelpame. Ar ne, Sebai?
Sebas (atrodo, kad šis vardas jam prilipo) linktelėjo.
- O kur šuo? – staiga paklausė vaikinas apžiūrėjęs būstą.
- Koks dar šuo?
- Taigi pati sakei, kad Sebas namie su šunimi!
- Tikrai?! – susipainiojo mergina ir klausiamai pažvelgė į Sebą.
- Jis pabėgo, - greitai sumojo berniukas.
- Kaip tai pabėgo? – paklausė Blondinė stengdamasi išgauti liūdną miną.
- Aš su juo vaikščiojau, vaikščiojau ir tada jis staiga išvydo katę. Ir kad pasileis bėgti! Aš jo nesulaikiau... O tuo tarpu važiavo mašina ir...
- Ir jį partrenkė? – vos ne vos išspaudė ašarėlę šeimininkė.
- Aha, - paslapčia džiaugėsi berniukas, kad jam pavyko sukurti tokį įvykį.
Tačiau vaikinas tuo nelabai patikėjo ir priminė vieną dalyką:
- Betgi tu važiavai su dviračiu!
Vaikas atsisuko į merginą. Ta regis nieko padėt negali.
- Taip. Bet prieš tai mano šuo pabėgo, o tada jį nutrenkė...
- Gal matei kas? – paklausė svečias patogiai įsitaisęs fotelyje.
- Veido nemačiau, bet įsiminiau automobilio numerį.
- Gerai. Koks jis?
- AJ... AJK... AJK 269...
- Keista, - tarė vaikinas.
- Kas keista? – paklausė Blondinė.
- Mano automobilio numeris yra būtent toks, kokį padiktavo Sebas.
- Argi? – sumišęs paklausė berniukas. – Aš gi sakiau AJF 969!
- Ne, tu sakei AJK 269!
- O man pasigirdo – KMI 721! – ištarė mergina, bet vėliau pasitaisė (nes visi į ją žiūrėjo kaip į nevisprotę) - AJK 269!
- Tai tokį jis ir sakė!
Blondinė suprato, kad vėl susimovė ir staigiai nukreipė temą:
- Kavos ar arbatos!
- Gal kavos, - tarė vaikinas.
- Su cukrum ar be?
- Prašyčiau vieną šaukštelį.
- Tuojau, - tarė mergina ir dingo virtuvėje.
Po minutės iš virtuvės išnyra jos galva:
- Arbatos nebėra... Bet gal bus gerai kava?
- Gerai, - atsakė vaikinas.
- Bet žinai, - prabilo Blondinė vos tvardydama juoką. - baigėsi kava...
- Tada užteks ir vandens.
- Tai eime į virtuvę. O Sebui jau metas miegot!
- Labanakt, - tarė berniukas ir iš po lovos išsitraukęs antklodę apkamšė didelį meškiną. Po to pasekė jam pasaką (tikriausiai) ir tyliai išėjo namo.

2011m. Birželio 7d. 14:06

abalys / Visiškas nesusipratimas arba penkiese už kampo (I dalis)  2011 m. birželio 7 d.