Trečiąją dieną „Devilstone“ dalyviams nereikėjo prisikelti iš numirusiųjų, tačiau atsigaivinti tikrai reikėjo. Jei praėjusiai metais dušo poreikis nebuvo toks didelis (didžiąją festivalio dalį lijo, o jei norėjosi ir kitaip atsigaivinti – švari Šventosios upė buvo puikus to sprendimas), tai šiais ypatingai išaugo. Trečiąją festivalio dieną kartu su kitais festivalio dalyviais buvo nukeliauta į Anykščių baseiną „Bangenis“. Nesinori recenzijos paversti epizodu iš „Baltojo katino svetainės“ (tie, kas nežino šios laidos, trumpas paaiškinimas: nuomonės formuotojai prieš socialinius tinklus su ta pačia „kilnia“ misija reklamuoti kažkokius produktus tik televiziniame formate), tačiau norisi pasidžiaugti šia Anykščių erdve. Gaila, kad šeštadienį buvo galima tik palysti po dušu, tačiau ketvirtadienio rytą pavyko ir pasipliuškenti pačiame baseine. Smagi vieta, dar kai baseino treneris neprašytas atnešė irklentę, o sūkurinė vonia atgaivino nuo festivalio išvakarėse fizinio darbo išvargintą kūną ir už tai reikėjo sumokėti vos 4 eurus, nori nenori reikia apie tai kalbėti. Na, bet grįžkime prie paskutinės „Devilstone“ dienos. Kas dėjosi šeštadienį?

Atgavus jėgas po gero dušo, skubėjau į BARBABLU sceną, kurioje labai norėjau išvysti estų grupę „Mört“. Tai buvo antrasis kartas kada mačiau jų pasirodymą gyvai. Pirmasis buvo praėjusiais metais „Lofte“, kuomet jie apšildė grupę „Kvelertak“. Pamenu, kad tąkart juos stebėdama nuoširdžiai įsivaizdavau lizdą su ką tik išsiperėjusiais paukščiukais piktai reikalaujančiais maisto iš mamų. Šįsyk šie „paukščiukai“ buvo jau apsiplunksnavę, bet vis dar „alkani“. Buvo smagu matyti, kad nepaisant ankstyvo jų pasirodymo laiko, publikos gretos tikrai nebuvo retos. Akivaizdžiai arba jau turi gerbėjų iš seniau arba netoliese esančio palapinių miestelių gyventojai buvo pamasinti pamatyti kas ten taip nuožmiai „pyksta“.



Pasibaigus estų pasirodymui skubėjau pasiklausyti „MC GROWL“ varžybų. Brutalus reikalas. Ne tik dėl to, kad laimi geriausia gerklė scenoje, kurią išrenka garsiausi žiūrovai, bet ir tai, kad reikėjo jį stebėti plieskiant ne ką gailestingiau nusiteikusiai saulei. Tad kol saulė buvo susiradusi vienintelę kūno dalį, kuri nebuvo apsaugota kremu nuo saulės ir pasistengė palikti labai juokingą įdegį stebėjau stiprius growlintojus. Jų tarpe buvo dvi panos. Viena išties stipri, smagu ją būtų išgirsti kurioje nors grupėje.
Buvo smagu, kad buvo atsižvelgta į faktą, kad VAKARŲ sceną 16:20 ruošėsi atidaryti šiųmetinio „Wacken Open Air“ viltis brutalieji vilniečiai „Death In Taiga“, tad sutrumpinta programa leido ir įvertinti šių metų gerkles, pasidžiaugti dėl abiejų finalistų ir bėgti į VAKARUS.

Dar stebint „MC GROWL“ varžybas atkreipiau dėmesį, kad žiūrovų gretose stovėjo pora grupės „Luctus“ atstovų, kurie, mano didžiam nusivylimui, niekaip neparodė prielankumo jokiam dalyviui. Tačiau rūstūs ir kartu nieko nesakantys žvilgsniai pasikeitė, kuomet jie klausėsi savo kolegų, neseniai kartu atkoncertavusių „Lemmyje“ ir „Paviljone“. Buvo miela stebėti tuos energingus linkčiojimus VAKARUOSE aidint „Death In Taiga“ dainoms.



Tuo tarpu RYTŲ sceną atidarė lyriškieji „Abii“. Jei neklystu, tai buvo pirmas kartas, kuomet stebiu šią grupę. Pirmas įspūdis? Prisimenat vaikystėje, kai seneliai ar tėvai jums norėdavo duoti valerijono lašų, tačiau juos pateikdavo ne tiesiogiai ant liežuvio, o užlašinus ant arbatinio šaukštelio su cukrumi? Tai čia būtų valerijono lašai ne ant vieno, o ant dviejų cukraus šaukštelių. Kaip kad patys save įsivadino, „ko gero popsoviausia šių metų „Devilstone“ grupė“. Kas nėra blogai. Manau, tiems, kuriems VAKARŲ scena pasirodė kiek per sunki, galėjo laiką leisti ten. Tuo tarpu brutalumo gerbėjai, leidosi žemyn išvysti kitą sunkiojo žanro atstovė, grupę „Erdvė“.



Nedaugžodžiausiu. Tradiciškai sunkūs, tamsūs ir labai garsūs. Buvo smagu matyti ir „Awakening Sun“ frontmeną Ernestą kartu su jais scenoje, nors ir kitame amplua. Ko gero dar bus galima išvysti „Erdvės“ pasirodymą kokybiškame Ernesto paruoštame vaizdo įraše.



Kaip minėjau ankstesnėse recenzijose, BARBABLU scena dažniausiai lieka savotiškos podukros vaidmenyje, tačiau šeštadienį mane į ją nuviliojo net trys grupės. Po trankaus estų pasirodymo, antrieji atsivilioję mane ten buvo lietuvaičiai „Egomašina“.

Nelabai įsivaizduoju „Devilstone“ be šios grupės. Čia tas pats būtų, jei amerikiečiai per savo Padėkos dieną nustotų kepti kalakutus ar obuolių pyragus arba jei lietuviai krepšinio čempionato metu nebūtų įsitikinę, kad jie geriau nei teisėjai išmano taisykles. Kažkaip sunkiai įsivaizduojama. Dar galima pasidžiaugti, kad šiemet nereikėjo nuslysti nuo slidžios rampos bandant stebėti jų pasirodymą. „ Devilstone mūsų namai. Net mūsų pavadinimo kilmė yra susijusi su festivaliu“, – pasidžiaugia grupės frontmenas.

„Nežinau, kas ta Reda, bet smagu, kad ji niekad nesustoja“, – pasidalino „Manila“ savo „Facebook“ paskyroje. Tai tikrai vizitinė šios grupės daina, kurią kaskart būna smagu išgirsti.



Kol toliau šmirinėjau tarp scenų, prasidėjo ir didžioji „Mama, pažiūrėk, tuoj būsiu be dantų“ festivalio programos dalis, kuri labiau žinoma ne tokiu skeptišku pavadinimu. Nesu ekstremalaus sporto gerbėja, tad kiekvieną dviratininkų, riedlentininkų nusileidimą stebėjau su skausmu. Kad nereikėtų ilgiau savęs skriausti, nukeliavau į RYTUS pasižiūrėti kas tuo metu dėjosi ten. O ten koncertavo „BDRMM“. Mieguisti nors ir labai įsijautę. Tiek scenoje esantys muzikantai, tiek ir juos stebinti publika. Išgirstu komentarą „Čia tai, kaip atrodytų banginių seksas tik su daugiau žemų“, su kuriuo negaliu nesutikti. Pasirodymas ne mano skoniui, tačiau jį stebinčių tikrai netrūko.



Tuo tarpu skubu atgal į labiau mano mėgstamus žanrus atspindinčią VAKARŲ sceną, kurioje savo tamsiąją magiją jau ėmė ruošti, grupė „Belphegor“. Dar kovo mėnesį juos buvo galima stebėti „Vakaryje“, o šįsyk Anykščiuose. Solidūs, atspindintys garbingas juodošiaus tradicijas.



Kol trečios festivalio dienos nuovargis jau po truputį ėmė daryti savo, palapinių miestelyje buvo galima stebėti it sliekus po lietaus išlindusias festivalininkų kojas, kyšančias iš palapinių, akivaizdžiai besiilsinčias iki paskutiniųjų vakaro grupių.

VAKARUOSE priešpaskutinis pasirodymas buvo labai vykusiai parinktas trešeriuko gerbėjams. Scenoje stebėjau „Onslaught“ pasirodymą. Labai gerai ištaškė. Šios grupės pasirodymo metu stebėjau publikos tarpe kylančius alaus skardinių bokštus, kuriuos vėliau imta garbinti, daug gero mosho, duoklės Lemmiui ir tiesiog puikios nuotaikos šiapus ir anapus scenos.



Nuėjau pasiklausyti ir paskutiniojo pasirodymo RYTŲ scenoje, grupės „Just Mustard“. Ko gero garstyčioms pritrūko kokio dešrainio. Anime balsu dainuojanti pana su +-2000-ųjų grupėms būdingu skambesiu. Vėlgi, ne mano stilius, beeet tikrai daug klausytojų susilaukė. Dar kartą įrodymas, kad skonyje draugų nėra.



Na ir ketvirtoji į BARBABLU nusiviliojusi šeštadienį grupė buvo „Bob Vylan“. Nesu šio žanro mėgėja, bet labai smalsu pasidarė juos išvysti gyvai. Klausantis jų įrašų paliko įspūdį stiprūs dainų tekstai su labai aiškiomis žinutėmis ir pati atlikimo maniera. Ar patiko ir gyvas pasirodymas? Paliko tikrai didelį įspūdį. Čia tas atvejis, kai gali nemėgti stiliaus, tačiau mylėti atlikimą ir matyti jo galią. „Bob Vylan“ užkūrė tikrą vakarėlį. Tai lengva mankšta ir meditacija, tai vandens buteliukų ar alaus skarbonkių skrydžiai, tai vokalisto atsidūrimas minioje ir dainavimas jos viduje, tai vieša neapykantos deklaracija Elviui. Stipru. Kad ir kaip būtų gaila, tačiau viso pasirodymų nepavyko išbūti, nes VAKARŲ scenoje tuo metu savo pasirodymui ruošėsi vakaro headlineriai, portugalai „Moonspell“.



Buvo linksma, kai dar grupei tvarkantis su soundchecku ir tarpusavyje kalbantis gimtąja kalba, šalia stovinti porelė bandė suprasti kokia ji. Na ką pasakysi, ne kasdien turi galimybę Anykščiuose klausytis portugalų kalbos.

„Labas vakaras „Devilstone“. Mes labai džiaugiamės sugrįžę! Daug ko nutiko nuo paskutinio karto, kai lankėmės pas jus: pasenome, nors tapome kur kas gražesni. Nežinia kaip tai nutiko, gal alus, gal vanduo, o gal tokios gražios vietos, kaip ši prie to prisidėjo“, – pasisveikina portugališkieji vampyrai „Moonspell“ ir užsuka beveik pusantros valandos trukusį pasirodymą. Paskutinę festivalio dieną paskutinį VAKARŲ scenos pasirodymą nebuvo lengva stebėti. Ne todėl, kad kas iš pasirodymo pusės būtų buvę blogai. Tiesiog nuovargis daro savo. Jei pusę portugalų pasirodymo pavyko išstovėti, likusią dalį teko stebėti kartu su kitais sutūpusiais ir žiovaujančiais „špokais“ ant suoliukų. Nepaisant to, buvo labai gera juos ir vėl matyti scenoje.

Miela klausytis, kaskart po dainos kuklios vokalisto replikos į aplodismentus „Jūs mums per geri“ ar gerėtis švieselių ir muzikos simbioze. Kartkartėmis stebint apšviestus išnirusius „ragus“ minioje jie priminė avis, tarsi daug avių būtų susirinkusių į savotiškas pamaldas, kurias pravedė „Moonspell“.

„Mūsų darbas yra jus pralinksminti ir nukelti į kitą pasaulį, kuriame nėra problemų, tikimės, kad pavyko tai įgyvendinti“, – pasidžiaugia vokalistas ir atsisveikina su visai užsihipnotizavusia publika.



Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Milda Prušinskaitė