©Lunaria (Augustina Miknevičiūtė) PhotographyTamsu, šalta, niūru – daugumai tai asocijuojasi su kažkuo neigiamu, bet tik ne fotografei Augustinai Miknevičiūtei, geriau žinomai kaip Laumė Lunaria. Pastarąją galima sutikti sunkiosios muzikos koncertuose, fiksuojančią metalistus tiek ant scenos, tiek ir jos prieangyje. Na, o jei koncertuose ne taip dažnai lankotės, galbūt yra tekę išvysti jos unikalius portretinės fotografijos kadrus. Juose užfiksuotas melancholiškas žavesys prikausto stebėtojo žvilgsnį ir perduoda paveikią emociją, kuri padeda įžvelgti grožį net ir ten, kur galbūt nesitikėtum.

Neteko? Pats metas susipažinti!

Kada ir kodėl pradėjai fotografuoti?

Fotografuoti pradėjau maždaug prieš 12 metų. Pradžia buvo tiesiog noras įprasminti pasivaikščiojimus gamtoje, tačiau laikui bėgant viskas pasidarė, mano pačios akimis, kiek rimčiau. Supratau, kad fotografija puiki priemonė, kurios dėka galima save kažkur sutalpinti, išreikšti... paleisti. Jos dėka galima kurti, o man pasirodo to labai reikia.

Kaip atrodo tavo kūrybinis procesas?

Viskas prasideda nuo vaizdo mano galvoje ir jausmo. Tada apgalvojimai kaip viskas bus ir ar viskas yra verta to, kad būtų. Mano nuotraukose man reikalingas žmogus, kaip pagrindinis veikėjas, tad daug galvoju su kokiu žmogumi šįkart teks turėti reikalų, kaip jį papuošiu, kokią gamtos vietą išsirinksime. Kartais jau būnu sugalvojusi kokį žmogų rinksiuosi, kartais ieškau kažko kas tiktų mano vizijai. Fotosesija dažniausiai trunka nuo 2 valandų iki pusdienio ar ilgiau. Su fotomodeliu keliaujame, ieškome, kalbamės. Kartais tai primena lyg psichologo terapiją. Kartais tas psichologas aš, kartais fotomodelis, o kartais aplinka kurioje esame. Dažnai mano nuotraukų veikėjo paprašau užsimerkti ir įsivaizduoti kažką sapniško... Man nereikia, kad fotografuojamas žmogus mokėtų pozuoti, aš visada žinau ko iš jo noriu ir žinau kaip tai perteikti, kaip papasakoti kaip daryti, o dažniausiai nieko mandro daryti nereikia. Labiausiai mėgstu kiek įmanoma ramų, nesuvaidintą veidą, ir žvilgsnį tiesiai į objektyvą. Tos žvilgsnis atsiranda kai žmogus apsipranta, atsipalaiduoja.
Po fotosesijos reikia laiko, kad nuotraukos ir mintys susigulėtų, o kai mano nuomone susigula, naktimis pradedu žiūrėti kas čia gavosi ir kas iš to bus... Kūrybinis procesas priklauso nuo mano pačios būsenos, tai kiek dieninis darbas sugeba išsunkti ir panašiai... Jeigu jaučiuosi blogai, prie nuotraukų bijau net liestis. Man esant kiek egzistencialistiškai piktai arba gilios ir labai fainai nusiraminus, esu pastebėjusi, kad gimsta tie darbai kurie man labiausiai patinka. Geros emocijos manęs neįkvepia.

Iš ko semiesi įkvėpimo?

Dažniausiai iš nakties laiko, muzikos, miesto po lietaus, ryto rūkų, sapnų, pokalbių bare... Įkvėpimo pilna visur kur tik pažiūrėsi. Kartais, žinoma, įkvepia kita vizuali kūryba, koks nors paveikslas, galbūt drabužis ar papuošalas, tad kokia nors detalė mano darbuose gali būti kažkur pamatyta ir pritaikyta, būtinai, gink die kitaip. Dažnai įkvepia ir patys žmonės... laukai, apleisti nameliai ant horizonto... vieniši medžiai. Visaip būna.

Kokie pačios mėgstamiausi fotografai ir kodėl?

Šiuo metu galbūt norėčiau išskirti lenkų kūrėją Titus Poplawski. Jo darbai man lyg šiuolaikinė magija, estetika, šviesa.... koloritas... režisuotos scenos siurrealistiškos, darbai pritraukia, norisi ne tik į jį žiūrėti, bet ir aiškintis, kas jame vyksta... Taip pat labai žaviuosi Ryčiu Vilniečiu ir Andriumi Gudeliu. Tai architektūros fotografai. Jų darbų kompozicijos lyg koks skanus vieno kąsnio sumuštinis, jį valgai lėtai, nes žinai, kad kito tokio negausi, mėgaujiesi subtiliu skoniu... Labai siūlau patiems susiradus pasižiūrėti šių žmonių darbus.

Kaip muzika sąveikauja su tavo kūryba?

Muzika gali pakeisti mano savijautą, duoti naujų minčių. Dažnai muzikos atmosfera sukuria nuotraukos atmosferą. Kartais tenka dirbti su muzikos atlikėjais. Jiems kurdama albumų vizualus ar kad ir retušuodama jų pačių nuotraukas visada klausausi jų muzikos. Stengiuosi įsijausti, perprasti... Kad vaizdas spinduliuotų tai kas ta grupė yra... Taip tenka ir dešimtį valandų pasiklausyti to pačio albumo, ar visos diskografijos.

Ar klausaisi muzikos fotografuodama/ retušuodama? Jei taip, kokios?

Labai labai retai nuotraukas retušuoju tyloje. Apskritai tylos nemėgstu. Muzikos pasirinkimas vėlgi priklauso nuo to kokį vaizdą turiu ir kaip jaučiuosi. Kartais turiu gana monotoniško darbo, nors tai retai ištinka. Tada kaip ir dirbdama darbe renkuosi gan monotonišką, ramią bet ritmingą ambientą. Tie garsai padeda susitelkti, nurimti, jeigu tokia nesu.
Dirbdama su sava kūryba klausausi labai įvairių dalykų (apibūdinti muzikos stilius man tikrai gana sunku, nesu šiame reikale išprususi taip kaip norėčiau). Tai gali būti ir elektroninė muzika pradedant tamsiais „Fever Ray“ kūriniais, gali būti ritmingi „Boy Harsher“ šokiai, intensyvūs ritualiniai „Orchaach“ garsai, arba „Chve“ atmosferinės meditacijos. Ir nors visi šie atlikėjai minimi viename sakinyje, jie tokie skirtingi... visai kita emocija, kita nuotaika, kita aplinka ir nuojauta...
Dabar kalbėdama apie muziką galvoju, kad kai kurie muzikiniai projektai tikriausiai net prisidėjo prie mano asmenybės formavimosi. Paauglystėje buvau visiška „Nightwish“ fanė. Po to atėjo „Vilkdujos“ ir panašaus jausmo projektų era... Negaliu pasakyti, kad ta era baigėsi. :)
Myliu folk muziką, vis dar ypatingai giliai mėgaujuosi klausydama „Wardruna“, „A Tergo Lupi“, „Heilung“ ir kitų panašių atlikėjų. Tokia muzika net būnant mieste mane rodos gražina į savus miškus ir savas pelkes.

Aišku klausausi ir sunkiosios muzikos, gal dabar tik toks laikas kada šiek tiek nuo jos ilsiuosi, tai yra „Amenra“, „Absent In My Blood“, „Sisyphean“, „Konvent“... Pastebėjau, kad sunkiąją muziką daug labiau myliu kai girdžiu gyvai. Tačiau jeigu dirbu piktesne tema, tai puiki aplinka mano mintims.

Jūsų dėmesiui pašnekovės darbai ir jos grojaraštis.





























Parengė Rūta Paitian