Pankita.Aurelijos Grikšaitės (24 m.) vardas jau keletą metų vis sušviečia Lietuvos muzikinėje padangėje. Ir kiekvieną kartą ji ateina su trenksmu.

Nuo mažų dienų Mariah Carey dainas traukusi atlikėja, drąsiai žengia muzikinių eksperimentų link, o gerbėjų vis daugėja...

„Pankitai” nereikėjo žymaus vaikino ar turtingų tėvų, ji viską daro pati ir sako, jog Lietuva greitai drebės nuo jos debiutinio albumo.

Nuoširdi, užsispyrusi ir kiek pakvaišusi muzikantė davė interviu www.music.lt skaitytojams.

Kada atradai muziką ir kuo ji tave patraukė?

Oho, koks klausimas - nemėgstu tokių.

Nežinau, nuo mažens, nuo kokių šešių metų. Kai buvau maža mergaitė, gulėdavau lovoje, paišydavau ant ištapetuotų sienų ir dainuodavau savo kūrybos dainas. Aišku, visiems girdavausi, kad užaugusi būsiu dainininkė (juokiasi).

O kodėl būtent muzika... Tiesiog to norėjau, viskas išėjo natūraliai. Nesu baigusi jokių muzikos mokyklų, viską padariau savo jėgomis. Vaikystėje, kai tėvai išeidavo, visada dainuodavau. Kiemo vaikai paskui badė pirštais: „O, čia ta, kur dainuoja pastoviai”.

Bet nenuleidau rankų ir praktikuodavausi. Užsidėdavau Mariah Carey dainų ir savo vaikišku balsu stengdavausi ją pranokti. Taip cypavau cypavau (juokiasi), o po kiek laiko, stygos prasitampė ir jau galėjau dainuoti.

Papasakok apie savo muzikinę karjerą? Kokiuose projektuose jau teko pabuvoti?

Pankita.Pirmoji grupė buvo Telšiuose. Grojome kažką panašaus į roką. Aš joje kūriau dainas ir dainavau. Pavadinimo vieno neturėjome, jis nuolatos keitėsi.

Po kiek laiko, mane susirado dar vienas muzikantas, kuris pasiūlė padainuoti jo grupėje. Jie jau turėjo kitą vokalistę bet mano dainavimas jiems labiau patiko, tai grupės lydere tapau aš. Grodavome Telšiuose ir aplinkiniuose miesteliuose. O paskui baigėme mokyklą, išsibarstėme po Lietuvą ir taip baigėsi mūsų projektas.

Po to ilgą laiką neturėjau vienos grupės. Tiesiog jam’indavau visur. Daug keliavau, susirasdavau naujų draugų, su kuriais, pavyzdžiui, Airijoje kartu grodavome gatvėse.

Tada atsirado vienas, atseit, prodiuseris, kuriuo aš patikėjau, o man dabar visi sako, jog jis mane apgavo. Žodžiu, aš sumokėjau jam didelius pinigus, o jis man įrašė labai prastos kokybės dainas. Vėl pasileidau į keliones, aišku, dainavimo ir muzikos neapleidau.

Ir vieną dieną, grįžusi iš kelionių, susipažinau su Džoniu (Jonu Ščevinsku), pradėjome kartu dirbti, įrašinėti dainas, jis man padėjo sukurti grupę - surado gitaristus, būgnininką. Turėjome koncertuoti viename naujų grupių konkurse, tada patekau į avariją ir viskas pasibaigė.
Dabar pradėjau naują muzikinės karjeros etapą.

Ne per seniausiai, dalyvavau projekte „Pacha Fetish” su atlikėju Mantu Jankavičiumi bei „Gyčio Ivanausko Teatru”. Į sceną buvau išnešta suvyniota į kokoną ir išlupta kaip drugelis, tai simbolizavo mano, kaip naujos atlikėjos, atsiradimą. Be to, kartu su Mantu dainavome mano dainą, kurią parašiau apie žmones, negalinčius gyventi be interneto.

Paklausiu apie avariją. Spaudoje rašė, jog po jos, tave, praktiškai, sudėjo iš gabaliukų, o daktarai netgi prognozavo, jog nebevaikščiosi... Tačiau tu nepuolei vaidinti aukos, neieškojai užuojautos ir toli gražu nesustojai daryti tai, ką labiausiai mėgsti, atrodė, pasidarei netgi stipresnė. Ką tau iš tiesų davė šis baisus įvykis?

Supratau, kad reikia paskubėti ir be reikalo nesiblaškyti. Ir šiaip... Davė įkvėpimo gyventi šia diena, juk bet kada gali bet kas atsitikti. Po avarijos, niekada neplanuoju mėnesiui į priekį, jei kas paklausia, ką darysiu po mėnesio, į šitą klausimą neatsakau, nes neįsivaizduoju ir net nebandau.

Tavo pseudonimas - „Pankita”. Ką jis reiškia? Ar tai turi ką nors bendro su pank judėjimu?

Pankita.Pankita - indiškas vardas, vienintelis Indijoje, kuris neturi savo reikšmės. Internete pilna konkursų, kuriuose bandoma sugalvoti šiam vardui reikšmę, nes daug indų turi šį vardą. Pagalvojau, kad vieną dieną aš noriu būti šio vardo reikšme.

Nors, aišku, dar šiek tiek patiko ir todėl, kad yra žodis „pank”. Mano charakteris tam artimas. Niekada neturėjau milžiniškos skiauterės, bet žmonės nuo mažens vis vien iki dabar sako: „Ė, panke”.

Anksčiau buvai žinoma kaip pop-pank atlikėja. Dabar atlieki electro dance/new wave ir panašiai. Kodėl „peršokai į šį stilių?

Aš jau net pati nebežinau, kaip pavadinti savo stilių (juokiasi).

Viskas prasidėjo po avarijos. Labai nuliūdau, kai mane po jos paliko muzikantai. Vien todėl, kad gulėjau ligoninėje, o daktarų prognozės buvo liūdnos. Jie net nebandė laukti, tiesiog išsilakstė... Supratau, kad grupės nebenoriu, tiesiog nebepasitikiu niekuo. Juk ir vėl galiu likti viena.

Susipažinau su Mario Basanov. Jis mane pamažu supažindino su elektronine muzika, vis duodavo paklausyti grupių, kurių muzika man patiko, o paskui ėmiau ir pati domėtis. Taigi vieną dieną pasakiau jam, kad noriu kartu paeksperimentuoti: sumaišyti roką, drum’n’bass ir panašiai. Jis labai apsidžiaugė, nes, pasirodo, Lietuvoje labai mažai muzikantų, kurie „žaidžia” su stiliais. Jei groja house, tai niekur kitur ir iš šių rėmų nesiplėčia. Kartu su Basanov sukūrėme gabalą, o aš vis eidavau ir sakydavau: „Čia tą prisuk, tą pagarsink, to ir to daugiau, o to mažiau”. Per ilgą laiką, ta daina nusišlifavo, kol atsisėdau ir pamaniau: „O dabar man tikrai patinka”. Rezultatas buvo puikus! O ir pats procesas mane labai „užvežė”, nusprendžiau, jog noriu daugiau!

Kas tave įkvėpia?

Pankita.Dainas ir eilėraščius rašau nuo mažens. O įkvėpimas ateina netikėtai, mano telefonas pilnas netikėtai gimusių žodžių ar idėjų dainoms. Vieną dieną pagalvojau, ko norėčiau, jei dalyvaučiau „Eurovizijoje”. Ir tada kilo idėja, jog bet koks žmogus gali nugalėti. Netgi aš, beveik niekam nežinoma. Ir besisvečiuojant pas draugę Graikijoje, kilo pirmos frazės.

Esi keliauninkė. Ką tau ir tavo muzikai duoda kelionės?

Aš nuo mažens svajojau apie keliones. Žiūrėdavau filmus apie hipius, kurie tiesiog su tašėmis paskutinę sekundę įšoką į bet kurį traukinį ir tiesiog keliauja nežinoma kryptimi. Baisiausiai jiems pavydėdavau.

O keliaujant, niekada neapsistodavau viešbučiuose. Važiuodavau bet kur ir sukdavausi iš situacijos. Susipažinau su daug naujų žmonių, o jie, taip jau išeina, dažniausiai būna muzikantai, ir kurie mane savotiškai įkvėpia.

Pavyzdžiui, kartą susipažinau su rockabilly muzikantais, jie mane taip sudomino, kad aš iki šiol galvoju į kokią savo dainą įtraukti kontrabosą.

Koks juokingiausias apie save girdėtas gandas?

Hmm... Ai, vienas toks buvo. Atseit, aš su Egmontu Bžešku draugauju. Taip, mes draugai ir jis tikrai nėra mergišius, kaip apie jį rašo spaudoje. Jis - menininkas! Tiesiog kartą dalyvavau „Kelias į žvaigždes” atrankoje, o vienas iš atrankos komisijos narių mus buvo matęs kartu pietaujant. Žinoma, pagalvojo, kad mes pora, o man užlipus ant scenos, pirmasis klausimas buvo: „Kas sieja tave ir Bžešką?”. Buvo juokinga.

Tiesa, buvo vienas ir labai nemalonus. Kažkada mane palygino su Avril Lavigne, vien todėl, kad mano šukuosena tuo metu buvo panaši į jos. Nemėgstu jos, todėl priėmiau tai kaip įžeidimą.

Ir galiausiai - koks tavo kredo?

Aš visuomet sakau žmonėms - pasitikėkit savimi.

Jei būtų pasaulio pabaiga, liktų keli žmonės, o aš tarp jų, parašyčiau tokią naują Bibliją, kurioje būtų: „Pasitikėk savimi ir daryk tai, ką nori”.

Kalbėjosi Goda Raibytė



Kartu siūlome įvertinti ir dar vieną Pankitos kūrinį - "So Unreal".