Praėjusių metų rudenį išleidusi albumą „Puzzle“ grupė „Amiina“ labiau žinoma kaip styginių kvartetas nuolat talkinantis grupei „Sigur Rós“, kur sudaro savitos muzikinės šeimos moteriškąją dalį. Nors šis bendradarbiavimas turėjo didelę įtaką, panašu kad ši grupė subrendo kaip dar kažkas unikalaus Islandijos muzikos scenoje. Antrasis albumas tai ir įrodo būdamas progresyvesniu, nei ankstesnis „Kurr“.
„Amiina“ moteriškės, dar prisijungus dviem vyriškiams, groja ne tik smuikais, jų išskirtinumas tame, kad jų minimalistinės, neoklasikinės ir ambientinės muzikos pynes kuria paslaptingi instrumentai nuo varpelių iki "dainuojančio" pjūklo. Naujasis albumas atspindi būdingą islandų muzikai subtilumą ir trapumą, kuris padeda jaustis patogiai ir šiltai.

Dalį albumo sudaro keletas pakankamai žavių dainelių, kuriose jau išryškėja vokalinė dalis. Prieš tai grupės narės, per daug įsijautusios į muzikos instrumentų garsų ir visa ko kito kas juos skleidžia paieškas, buvo pamiršę apie dainavimą ir ankščiau vokalas pasireikšdavo tik kažkokiais jų balsų leidžiamais tara-ra-pa-ra. Jau ritmiškesniame albume girdime daugiau balsų, nors vokalas vis dar lieka silpniausia dalis ir neturintis išskirtinio braižo, unisonas visai tinka prie tokios muzikos. Kiek daugiau išryškėja Marijos Sigfúsdóttir balsas ko gero melodingiausioje dainoje „What are we waiting for?“, kuri skamba gan „sigurosiškai“, o kad tai „Amiina“ išduoda pagrindinė šios grupės puošmena - pjūklo garsai, kurie primena kažką tarp vaiduoklių ir banginių. Tas pats pjūklas puošia ir „Over and Again“, kurioje kartu su „In the Sun“ prie moteriškų balsų visai gražiai dera vyriški back'ai.

Visa kita - tik instumentinės kompozicijos, kurias vienija dar vienas šios grupės mėgstamas instrumentas - cimbala arba maža citra (nežinau kaip tiksliai vadinti lietuviškai, jei suprantamiau - tai kažkas panašaus į kankles).
Albumą pradedančios „Ásinn“ pradžia kažkiek asocijuojasi su Craig Armstrong „Weather Storm“, nors kita dalis tiesiog pavirsta tuo kas užšifruota pavadinime „Ašis“, o „Weather Storm“ nuotaiką daugiau atspindi „Sicsak“ - turbūt tobuliausias instrumentinis kūrinys šiame albume, nes čia atsiskleidžia būdingiausi „Amiina“ bruožai - subtiliai įpinta pjūklo melodija ir smuikeliai, praskriejantys tarsi bičių spiečius, o finale vėl užklumpa visa orkestrinė audra...
„Púsl“ - čia trapius čelestos ir „kanklių“ garsus perskrodžia smuikai su dar vienu šiurpeliu.
„Mambó“ - tiesiog nuotaikingas kūrinėlis, galima ir šokti.
„Thoka“ finalinis kūrinys primena apie jau įprastą styginių kvartetą, kur įsimaišo tik minimalus klavišinių pliumpsėjimas. Tokia muzika kaip ir nežavėjo, kol to neišgirdau pas „Sigur Rós“.

Atrodo, kad taip ir susigyveni su tais keistais ir neįprastais instrumentais iš kurių garsų ir dėliojama ši mįslinga muzikinė mozaika.
...bet vis ta persekiojanti „sigurosiška“ nuotaika - nieko nuostabaus, juk prie šio albumo prisidėjęs „SR“ narys Kjartan Sveinson... ir visgi keistas jausmas ir klausimas: kas iš tikro ką įtakojo?

Nors visa ko „persiklausę“ kritikai šį albumą gali laikyti nereikalingu, tokia muzika randa kelią pas tą, kuriam reikalinga - tai tiesiog mielas albumas, ir šiek tiek eterinės palaimos jaukiems žiemos vakarams.

• Naudojant music.lt informaciją internete aktyvi nuoroda į www.music.lt yra būtina.
• Naudojant music.lt informaciją radijo/televizijos eteryje, būtina paminėti, jog informaciją pateikia www.music.lt.
• Užfiksavus pažeidimus bus kreipiamasi į atitinkamus teisėsaugos organus.