Kol grupės Sigur Rós nariai džiaugiasi tėvystės atostogom, jų lyderis Jón „Jónsi” Þór Birgisson džiaugiasi laisve ir tai išnaudoja su kaupu įrašydamas solinį albumą ir leisdamasis į koncertinį turą. Nors ir gaila, kad jaukieji basakojų grupės laikai praeity, visai įdomu stebėti Jónsį (dėkui visagaliui Youtube), kuris įsijautęs į kostiumuotą įvaizdį pratęsia paskutinio SR turo tradicijas ir su įspūdinga scenografija, sukurta teatro dizainerių, toliau stebina savo koncertais. Panašu, kad šis islandų post rock herojus, pabėgęs nuo Sigur Rós įprasto skambesio ir tarsi išsiritęs iš kokono, ėmė griauti „sigurrosiškus“ mitus. Sąmyšis grupės gerbėjų gretose - ar atėjo šios grupės galas, ir kurgi tikrasis Jónsi. Bet atrodo kad šis nežemiškas, svajingas, melancholiškas „elfas“ kažkada nemėgęs žurnalistų, dabar atsiskleidęs kaip pats žemiškiausias linksmuolis atviraširdis, vis dar lieka hipnotizuojančiai patrauklia mįsle.

Jau nuo pavasario gerokai susigulėjęs albumas galbūt priimtinesnis tiems kas nėra girdėjęs Sigur Rós, ypač jaunajai kartai, na o prisiekusiems šios grupės gerbėjams nelengva susitaikyti su savo dievuko pokyčiais. Tačiau duočiau palaikomąjį balsą, nes kurti kitokioje aplinkoje, eksperimentuoti ar apsivalyti pasirodo visai sveika. Kadangi stebuklingasis smičius su „paukštiška“ gitara paliktas SR narvelyje, čia Jónsi neužliūliuoja ilgomis atmosferiškomis lopšinėmis. Tačiau nuo savęs toli nepabėgsi - išskirtinis jo kūrybiškumas ir spalvingumas niekur nedingo.

„Go“ - visiškas kontrastas pirmam soliniam darbui - ambientiškajam „Riceboy sleeps“ ir vienas įdomesnių šių metų darbų muzikos pasaulyje. Pats „Go“ autorius kaip niekad gausiuose interviu apibūdina albumą kaip pusiau linksmą-pamišusį, ir pusiau melancholišką-depresišką. Pasirodo, kad visa tai Jónsi ištraukė iš SR šiukšliadėžės ir viską sudėjo į atskirus skirtingų stilių aplankus, o vieną jų ketino panaudoti įrašant tiesiog paprastą akustinį albumą. Tačiau viskas virto netikėtu sprogimu su popsinio parako kvapeliu. Šis posūkis guodžia bent tuo, kad Jonsio optimizmas, euforija, energija daro šį popsą šiek tiek ironišką ir keistą, gaivų ir jaudinantį - ir visai ne stereotipinį, todėl lyg ir nevisai priimtiną plačiosioms masėms.

Ir štai šio netikėto posūkio kaltininkai: kompozitorius Nico Muhly (Björk, Grizzly Bear ) sukūręs dainų aranžuotes, prodiuseris Peter Katis (the National, Interpol) , Samuli Kosminen (Edea, Múm) suteikęs albumui ryškų ir įspūdingą perkusinį akcentą. Tai muzika, kur pilna visko - čia susipina pianinas, ukulelė, styginiai, skudučiai, fleita ir tiesiog tai kas yra Jónsio druska ir pipirai - įvairūs gyvi garsiukai: klapsėjimas į kelius, lagaminas, kvėpavimas, bitės... Na o dainavimas, nešantis į aukštesnes sferas ir banginių ar angelų kraštus, pasipildė naujomis spalvomis - balso diapazonas praplatėjo žemesniais tonais.

Šio albumo minusas - anglų kalba, ir tai pripažįsta pats dainų autorius. Deja drąsusis eksperimentatorius visai nenudžiugina savo gerbėjų pamėgusių „hopelandic" paukščių kalbą ir islandiškus tekstus - nes jie geriau skamba ir suteikia dainoms mistiškumo, o juos verčiantiems tenka gerokai paplušėti, kad perteiktų tai ką norėta pasakyti. Tuo tarpu anglų kalba akivaizdžiai sunku reikšti mintis, todėl tekstai virto banalių frazių rinkiniu ir Jónsiui visai nė motais kad pvz. „grow till tall“ kartojasi trijose dainose, o tai, kas turėtų būti suprantama daugeliui, lieka nesuprasta dėl neaiškios tarties. Tačiau tiek Sigur Rós, tiek Jónsio muzikos prasmė užšifruota ne žodžiuose, o emocijose, aistroje ir tame, kur atsakingas ne protas, o siela, kuri taip pat auga ir auga...

Visos 9 albumo dainos panašios į himną būčiai. „Go Do“ trykšta optimizmu, „Animal Arithmetic“ - tiesiog kėkvienas nori būti gyvas, „Around Us“ - labiausiai pamišusios ir gal kiek kvailokos, bet turinčios kažkokį nenusakomą žavesį ir skamba taip lyg būtų sukontroliuotas chaosas...

Dainoje „Boy Lilikoi“ Jónsi šlovina gamtą ir su vaikišku nekaltu nerūpestingumu pasineria į kvaitulingą jos glėbį...... ir visai nesvarbu, kad dainos vidury atsiranda Kings of Leon dainos „Acha Shake Heartbreak“ akordai, o dainavime pasivaidena kažkas panašaus į Morteną Harketą iš „A-ha“.

„Tornado“ - plaukiantis pianinas tarsi iš Radiohead „Pyramid song“, perkusija panaši į griaustinį, besiveržianti lauk pasislėpusi baimė su demonais, savęs destrukcija, depresija....

„Sinking frenships“ - skaudi meilės patirtis užliūliuoja tragiškumu ir kartu iškilminga nuotaika.

„Grow Till Tall“ - amžina būties kova, vaikiško nerūpestingumo pabaiga ir susidūrimas su realybe baigiasi augančios žmogaus sielos triumfu. Atpažįstama SR būdinga dainos augimo struktūra tiksliai perteikia esmę - tarsi klyksmas, kad gyvenimas toks trumpas...

Džiugina tai, kad jonsiško liūdesio dozė išliko būtent dainose islandų kalba. „Kolnidur“ - atlikta Johny Cash nuotaikoje, tarsi paukščio sparnų mostais nešama gili tamsa nuleidžia ant žemės ir primena niūresnius realybės momentus. Albumą užbaigia „Hengilas“ kur kviečiama geraširdiškumui ir vos girdimas kvėpavimas verčia įsiklausyti, kad kėkvienas turime kažką trapaus.

Viskas tiesiog taip banaliai GILU. Nepaisant to ką beiškrėstų šis nenuspėjamas islandas, jo muzika toliau gaminą šypseną iki ausų, užkrečia optimizmu ir gerais jausmais, užhipnotizuoja ir verčia būti vertinama aukštais balais.

• Naudojant music.lt informaciją internete aktyvi nuoroda į www.music.lt yra būtina.
• Naudojant music.lt informaciją radijo/televizijos eteryje, būtina paminėti, jog informaciją pateikia www.music.lt.
• Užfiksavus pažeidimus bus kreipiamasi į atitinkamus teisėsaugos organus.