Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Deep Purple in Rock
Deep Purple |
|
Animals
Pink Floyd |
|
Paranoid
Black Sabbath |
|
Going for the One
Yes |
|
In the Court of the Crimson King
King Crimson |
|
2020 m. vasario 9 d. 15:54:17
Taip, taip! Šis albumas ir Yes - Fragile yra tarsi binarinės žvaigždės, turi vienodą masę ir sukasi apie bendrą centrą. Abu albumai man verti 10 ir jų išliekamoji vertė nepinga. Trumpoji lyrinė Closer to Your Heart pirmoji grupės sėkmė singlų lentelėse. Paprasta nuoširdi pasikartojanti melodijos frazė sudaro 4 posmus, po trečio posmo pasireiškia trijulės instrumentinis meistriškumas. Dainos minusas ne trumpi pasikartojimai, bet per trumpas improvizacinis jam'as. Čia taip būtų tikęs labiau išsibujojęs instrumentinis intarpas, arba pailginta pabaiga. Bet vyrukai, matyt, turėjo sumanymą pasmulkinti stambiablokę albumo konstrukciją ir į vidurį įbruko Madrigalą ir singlui pritaikytą Close ...
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2020 m. vasario 9 d. 15:02:41
Po žygio per post-Permanent Waves Rush diskografijos dalį grįžtu prie klasikinės jų eros. A Farewell to Kings yra vienas daugiausiai mano klausytų Rush albumų ir vis nenusistovėdavo mano nuomonė apie šį albumą, tačiau man jis visada prilipo labiau negu ankstesnis 2112 ar vėlyvesnis Hemispheres, o tai daug ką pasako. Būtent dėl to labiausiai knieti dabar parašyti komentarą apie šį albumą.
Mane labiausiai trikdantis faktas apie A Farewell to Kings albumą — jis nevientisas. Prasideda stipriai, užsibaigia taip pat, tačiau tas trijų trumpesnių dainų tarpas (Closer to the Heart, Cinderella Man ir Madrigal) yra silpnoji albumo grandis, ypač pastarosios dvi dainos, kurių nesugebu pamėgti — daug stipresnių darbų galima rasti bet kuriame Rush albume. Tačiau titulinė daina, o ypač dvi epinės šio albumo dainos — Xanadu ir Cygnus X-1 — vertos didžiulių pagyrų. Manau, kad tai yra dvi geriausios Rush diskografijoje stambaus formato dainos. Žinoma, konkurentų nedaug, tačiau nei antroji Cygnus X-1 "knyga", nei 2112, nei The Fountain of Lamneth taip neįtraukia — jose stiprių momentų ir dainos trukmės santykis gerokai prastesnis. Xanadu aišku turi iki kaulų smegenų įsikertančią ir nepamirštamą pagrindinę muzikinę temą, o Cygnus X-1 yra daugiadalė siuita, kur visos dalys (prologas, instrumentalas ir trys pagrindinės dalys) yra įdomios ir skamba susietai, pasakoja tą patį siužetą. Aišku, Hemispheres bando pratęsti šią istoriją, tačiau man Hemispheres skamba kaip labiau pritemptas ir čiut čiut pasvilęs darbas lyginant su pirmąja "knyga".
Visgi reikia pasakyti, kad šiame albume Rush išsigrynina save kaip progresyvistus ir šitas albumas turbūt yra pirmasis grynai progresyviojo roko darbas (Rush erai iki 2112 labiau norisi klijuoti sunkaus/klasikinio roko etiketę, nors progresyvių momentų būta jau ir Fly By Night albume). Ir šis albumas vertas progresyvaus roko klasikos vardo. Man jis kiek primena savo sandara Yes - Fragile albumą, kuris irgi turi tris esmines stambias dainas (South Side of the Sky, Roundabout ir Heart of the Sunrise), o likusios trumpesnės kompozicijos yra silpnesnė albumo grandis. Dėl to Fragile yra stiprus, bet ne mėgstamiausias Yes darbas. A Farewell to Kings dėl to mano simpatijose reikšmingai nusileidžia Moving Pictures albumui, bet apylygis kitam mano smarkiai pamėgtam albumui Permanent Waves. Dėl to vis tik ignoruoju tas nepilnai 10 minučių silpnesnės muzikos šiame albume ir koncentruojuosi į stipriuosius darbus — rašau 10 balų. Vis tik čia yra dvi vienos mėgstamiausių Rush diskografijos dainų.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas