Mirror to the Sky
Yes

Nežinau, kodėl aš vis dar ateinu su kažkokiais aukštesniais lūkesčiais į naują Yes albumą. Paskutinis geras Yes albumas buvo Magnification, nuo tada regresija žemyn. Tiesa, The Quest buvo kiek geresnis albumas nei Heaven & Earth ir galbūt dėl to tikėjausi, kad Mirror To The Sky bus dar geresnis nei The Quest. Ilgesnės kompozicijos nuteikė pernelyg optimistiškai. Ir po visai solidaus kiekio perklausų nusprendžiau, kad šitas albumas nepasiekia net The Quest lygio. Paskutiniu metu Jethro Tull ir Yes eina išilgai su naujais albumais, bet Jethro Tull pasiūlo visa galva aukštesne kompozicijų kokybę. 

Aišku, reikia pasakyti ir gerų dalykų apie šį albumą. Visų pirma, Steve Howe gitaravimas tikrai ryškus ir smagus šiame albume. Kompozicijos nėra pernelyg paprastos, nėra pernelyg sudėtingos, albumas neskamba nei pigiai, nei perkrautai (pastarasis atvejis dažnas Yes muzikai, aš dėl šitos priežasties vis dar nepakeliu albumo Tormato). Orkestro indėlis labai vykęs, primena Magnification muziką. Ypač dainoje Mirror To The Sky, kuri ir šiaip yra didžioji albumo žvaigždė – labai melodingas, labai gerai išpildytas 14 minučių opusas. Galbūt nėra toks kvapą gniaužiantis šmotas kaip 70-ųjų Yes kūriniai, tačiau bandymas tikrai vykęs.

Bet toliau jau sunku rasti gerų dalykų ir tenka pradėti kritiką: Howe vokalo albume daug ir aš jo nemėgstu, jis nėra labai melodingas ir skamba negyvai. Man sočiai Davison'o, kuris galbūt nėra Anderson'as, tačiau bent jau yra geras vokalistas. Sherwood'o boso skambesys atpažįstamas, įprastom aplinkybėm būtų pagirtinas, bet manau, kad Squire'o boso galia yra būtent tai, kas suteikdavo Yes'ų gana amorfiškai muzikai stiprų pamatą ir groove'ą. Tiek The Quest, tiek šio albumo skambesys vietomis gana efemeriškas, sklandantis ore ir taip iki galo ausys už jo nežkliuva. Ir galbūt todėl man dauguma albumo dainų tiesiog eina ir praeina. Schellen'o būgnavimas mane užgauna irgi tik labai protarpiais, atrodytų, kad White'o perkusija man irgi palikdavo ryškesnį įspūdį. Tai ta neužtikrinta ritmo sekcija nepabrėžia to, kas galbūt dainose galėtų būti įdomu, ir dėl to ypač prisvila ilgesnės kompozicijos, kurios yra tas pats nuobodys, tik padaugintas iš dviejų ar trijų. 

Albumui rašau nestiprų 7-etą. Prie titulinės dainos dar grįšiu, bet ar prie kitų – nemanau 

8/10