Átta
Sigur Ros

Aš išgirdęs šį albumą prieš porą mėnesių pasakiau sau – „man šito albumo labai reikėjo šiam gyvenimo momente“. Ir tai turbūt yra didžiausias komplimentas Sigur Ros adresu, kurį esu išspaudęs, nes aš esu labiau pasyvus jų klausytojas – gerbiu juos už jų originalų požiūrį į postroką ir galbūt į muziką bendrąja prasme, tačiau manęs asmeniškai jų darbai stipriai neveikia. Ir Atta yra tas albumas, kuris tiesiog suclickino ir įkrito man į ausis. Ir tai turbūt yra pats ambientiškiausias, beveik jokių roko elementų neturintis darbas, kas yra keista, nes mane su roku daug lengviau sužavėt nei su išplauta ambientine atmosfera. Bet apie ambientą mėgstu sakyti, kad ši muzika arba veikia (jei ją komponuoja tą mokantys daryti muzikantai) arba neveikia. Šįkart ji suveikė ir tai implikuoja, kad Sigur Ros moka kurti ambientą. Ir tai tampa paskata man daugiau skirti dėmesio jų praeities darbams. 

Bet reikia pasakyti, kad šis darbas nėra idealus. Aš manau, kad Atta turi 8-ias vertas dėmesio kompozicijas, bet albumo galas palyginti nuviliantis. Fall nėra labai įtraukiantis kūrinys. 8 yra gan giriamas kritikų kūrinys, bet man jis silpniausias albume. Jo pirmoji dalis neturi melodiškai atraktyvių momentų ir tai šiek tiek atima iš to, ką Sigur Ros bando kūrinyje padaryti su atmosfera. O antroji dalis yra tiek per daug rami ir nyki, kad bene oponuoja bene grandioziškai skambančiai pirmai daliai ir tai man sukuria atmušantį efektą. 

Bet grįžtant prie gerų dalykų, aš pirmas aštuonias dainas daugiau ar mažiau mėgstu ir vertinu. Glóð turi labai aiškų, gražų crescendo, kūrinys pedantiškai, bet efektingai pasiekia kulminaciją. Blóðberg patraukia savo ilgesinga, sentimentalia melodija ir labai skaidriais vokalais. Gan panaši ir Skel, tačiau jos melodiškai ir struktūriškai atsiskiria maždaug tiek, kiek reikia, kad nedrįstum sakyti, jog grupė kartojasi su idėjomis. Ir labai laiku, su daina Klettur, grupė truputį pakeičia albumo nuotaika, Klettur įveda truputį daugiau neapibrėžtumo, tamsumo, grėsmingumo (ypač tuo pulsuojančiu ritmu, kas yra retas reiškinys šiame albume). Mór, mano nuomone, yra albumo briliantas ir galimai pati mėgstamiausia mano 2023-iųjų metų daina. Melodija yra tiesiog nuostabi, man patinka, kaip ramiai ir paprastai į ją ateinama su viena sintezatoriaus linija ir į ją labai ramiai ir elegantiškai įstoja vokalas ir styginiai (bet styginiai gan toli toli antrame plane). Ir labai kantriai sluoksniai vienas po kito išsidėlioja kompozicijoje. Antram posmui naujos gyvybės suteikia žemi dažniai boso registre ir papildomi styginių akcentai, kurie dar labiau praplečia garsavaizdį. Žodžiu, labai kruopščiai sukomponuotas, didelę emocinę jėgą turintis muzikos gabalėlis. 

Andra įžengia į albumą atsinešdama daugiau mažoro ir vilties. Nors labai pedantiškai kūrinių neanalizavau, tačiau Andra skamba kaip harmoniškai sudėtingiausias kūrinys albume, pagrindinė muzikinė tema turi tikrai nemažai akordų ir ausį kirbinančių įdomių intervalų tarp akordų. Gold būtų galima lyginti labiau su Blóðberg ar Skel, bet gal labiau sufokusuotas ir ne toks atmosferinis skambesys, todėl melodija geriau išryškėja, o melodija, vėlgi, žavinga. Andra ir Gold išskirčiau kaip kitas dvi prizines vietas pagal mano simpatijas pasiimančius kūrinius. Na ir nereikia nuvertinti daugiau pianino garso su savimi atsinešančios Ylur, kuri nors ir neatrodo labai nutolus nuo Gold, bet manau, kad Ylur daug didesnis fokusas yra į atmosferą, ji neturi tokios aiškiai išreikštos melodijos. 

Albumui esu linkęs rašyti 9-etą su pliusu. Jo taikus ir ramus skambesys su manim labai surezonavo tuo momentu, kai gyvenime esama tiek daug skubos ir nuolatos gyveni bėgime (cituojant Andrių Mamontovą).