Išnyksta svajonės, išblunka veidai,
Ir vėl, rytojau, tu prabudai.
Išblaškei sapnus, ištrynei vardus,
Pasiėmei sielą, užvėrei vartus.

Nejaugi grįžai atsiimti skolos?
Žodžius palikai tiesiog ant odos.

Rytinės liepsnos išdegina vokus -
Kyla nemigos prižadintas dangus.
Jo aimanas ir tyla išjudina sparnai
Ir tykiai nuskrieja tarytum aitvarai.

Kur dėsi, likime, akimirką tylią?
Pasaulis juk siekia daugiau negu mylią.
(Kur dėsi, likime, akimirką tylią?
Pasaulis juk siekia daugiau negu mylią.)

Vėjo draskytos bundančios akys -
Mažosios sielos atspindžio vagys.
Jos paėmė krislą ryto aušros,
Pakėlė ir kūną, kurs lauks vėl tamsos.