Geras albumas, tik iš to, kiek kartų pavartotas žodis avangardas (8 kartus! ačiū ctrl + F) natūraliai susiformavo klausimas, kaip apibrėžti avangardinę muziką, tiksliau kiek ilgai avangardinė muzika lieka su tokia etikete. Ar tai priklauso nuo santykio su laikmečiu (t.y. jeigu aplenkei savo amžininkus tu jau avangardistas for life) ar ji keičiasi atsirandant naujiems stiliams (t.y jeigu dabar grupė x pradėtų groti kažką panašaus į šį Can albumą ar jiems reikėtų klijuoti šią etiketę, kai egzistuoja kur kas kreivesnių stilių)? Visi gabalai, išskyrus paskutinius du, kurie labiausiai patiko, mano nuomone buvo kažkas panašaus experimental funk su priemaišomis. Kas nėra blogai, tik sukonfūzijo truputėlį, nes perskaitęs tekstą tikėjausi kažko žiauriai kitokio ir negirdėto. Čia mano kaip suvokėjo problema ar avangardas iš tiesų kiek per klaidokas terminas šiuo atveju?
o šiaip ačiū Einarai, suku Flow motion ir leidžiuosi tėkmės nešamas, kaip sakoma
Labai susipainiojau skaitydamas šį tavo komentarą ir dabar jau nebegaliu pasakyti, nei ką aš supratau iš šio komentaro, nei išvis, kas tas avangardas. Avangardas tai, manyčiau, muzika, kuri panaši į eksperimentinę muziką, daug eksperimentuojama, siekiama ne tiek sužavėti klausytoją, kiek jį šokiruoti keistais ir nebūdingais paprastai muzikai skambesiais (Pvz: vokiečių kompozitorius Karlheinz Stockhauzen ir jo eksperimentas su keturiais sraigtasparniais)... Tą aš išvydau Can albume, bet ne tiek, kiek tikėjausi prieš jo perklausą... Nedaug, bet visgi, atrandu, ypatingai būtent paskutiniose dviejose. Šios bene monotoniškos, nesurengia kažkokios įtampos. Vientisumas irgi būdingas avangardui (čia būtina paminėti tą patį Štokhauzeną arba John Cale, jo pirmąjį albumą Sun blindness music, kuris labai sunkiai klausomas jautresnės klausos savininkams). Yra ir kitose dainose (išskyrus pirmąją) keistesnių instrumentuočių, kad galėtum pamanyti - "va, avangardas, eksperimentas". Bet jis ne grynas (funk, blues priemaišos!). Aš ir išvadoje paminėjau, kad čia jau ne toks ir avangardas...
Geras albumas, tik iš to, kiek kartų pavartotas žodis avangardas (8 kartus! ačiū ctrl + F) natūraliai susiformavo klausimas, kaip apibrėžti avangardinę muziką, tiksliau kiek ilgai avangardinė muzika lieka su tokia etikete. Ar tai priklauso nuo santykio su laikmečiu (t.y. jeigu aplenkei savo amžininkus tu jau avangardistas for life) ar ji keičiasi atsirandant naujiems stiliams (t.y jeigu dabar grupė x pradėtų groti kažką panašaus į šį Can albumą ar jiems reikėtų klijuoti šią etiketę, kai egzistuoja kur kas kreivesnių stilių)? Visi gabalai, išskyrus paskutinius du, kurie labiausiai patiko, mano nuomone buvo kažkas panašaus experimental funk su priemaišomis. Kas nėra blogai, tik sukonfūzijo truputėlį, nes perskaitęs tekstą tikėjausi kažko žiauriai kitokio ir negirdėto. Čia mano kaip suvokėjo problema ar avangardas iš tiesų kiek per klaidokas terminas šiuo atveju?
o šiaip ačiū Einarai, suku Flow motion ir leidžiuosi tėkmės nešamas, kaip sakoma
Taip, sudominai. Can man visad išslisdavo iš rankų. Ne kartą stverdavausi tai vieno tai kito jų albumo, tačiau to katarsio, euforijos, transo, meditacijos ar kitų drąstiškų potyrių nepakabinau. Kažko tas eksperimenalizmas man asocijavosi su posakiu, " kad ir nesuprantamai, bet tik ne kaip kiti". Mano vienintėlis pasirinkimas iš Can aruodo buvo Soon Over Babaluma. Parašei recenziją nuosaikiai, atskleisdamas esminį dainos charakterį be maivymosi ar žodinių salto mortale. Man tavo pozicija priimtina ir tavo užsidegimas knaisiotis ir kelti iš užmaršties žanro dinozaurus tikrai sveikintinas.
Ačiū už gerą žodį.
O ką man belieka daryti, norint pademonstruoti, kas per velnias yra mano klausoma muzika. Ji tikrai vertinga, ir tokia išliks kokius 50 metų mažiausiai. Todėl ją reikia prikelti kaip Feniksą iš pelenų. Tai tokiu būdu aš bandau priminti žmonėms, kad galima pamėginti kažko naujo ir nematyto.
Na, recenzijos skaitytojų, savaime aišku, yra vos vienas kitas. Bet tas vienas kitas jau yra asmeninis laimėjimas, kad KAŽKĄ sugebėjai patraukti.
Dabar mažomis porcijomis facebook'e savo pažįstamiems įrodinėju, kad klausau tikrai ne nesuvokiamų dalykų. Aišku, to jiems neparodysi, nes jie net ne visomis keturiomis, o kokiomis trisdešimčia stovi už savo "didvyrius".
Taip, sudominai. Can man visad išslisdavo iš rankų. Ne kartą stverdavausi tai vieno tai kito jų albumo, tačiau to katarsio, euforijos, transo, meditacijos ar kitų drąstiškų potyrių nepakabinau. Kažko tas eksperimenalizmas man asocijavosi su posakiu, " kad ir nesuprantamai, bet tik ne kaip kiti". Mano vienintėlis pasirinkimas iš Can aruodo buvo Soon Over Babaluma. Parašei recenziją nuosaikiai, atskleisdamas esminį dainos charakterį be maivymosi ar žodinių salto mortale. Man tavo pozicija priimtina ir tavo užsidegimas knaisiotis ir kelti iš užmaršties žanro dinozaurus tikrai sveikintinas.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Jau negana DELFI irgi nesiūlo aukščiausios kokybės, bet paywall'as mane provokuoja pereiti prie kitų alternatyvų. LRT, pavyzdžiui - mažiau naujienų, bet kokybiškesnis ir nemokamas turinys. Music'as tuo tarpu konkurentų vis dar, manau, neturi...
Tuo tarpu labiau klestintys tinklalapiai paywall'ą išnaudoja su pasimėgavimu. Aš mėgstu DELFI paskaityti, tai jie neprenumeruojančius skaitytojus terorizuoja vis labiau ir labiau. Jei prieš metus ar du po paywall'ų buvo pakišta 20-30 % straipsnių, dabar..
Silentist gerą frazę irgi pasakė. Šiek tiek siejasi su tuo, kad aš (ir ne tik aš, man rods ir tu, Rūta) tais pačiais 2014 metais siūlėmė įvesti mokamą narystę. Gal tai būtų buvęs pernelyg laiką aplenkęs sprendimas, bet dabar jis būtų taip madingas...
Turėtume ir žmogiškųjų resursų, pildančių duombazę, ir daugiau lankytojų generuotų didesnes pajamas iš reklamos, o ir apmokamą programuotoją galėtume daug dažniau išnaudoti geriems tikslams ir šitų nesąmoningų bugų tvarkymui.
Ne, vartotojai aišku negrįžo, nes priemonių buvo imtasi kokiais 6-7 metais per vėlai. Reikėjo kažkokios restruktūrizacijos imtis iškart, 2014 m. birželį (kai buvo panaikintos perklausos). Tada, praėjus lygiai 10 metų, mes turėtume daug geresnį tinklalapį.
2013 m. vasario 16 d. 21:47:19
Labai susipainiojau skaitydamas šį tavo komentarą ir dabar jau nebegaliu pasakyti, nei ką aš supratau iš šio komentaro, nei išvis, kas tas avangardas. Avangardas tai, manyčiau, muzika, kuri panaši į eksperimentinę muziką, daug eksperimentuojama, siekiama ne tiek sužavėti klausytoją, kiek jį šokiruoti keistais ir nebūdingais paprastai muzikai skambesiais (Pvz: vokiečių kompozitorius Karlheinz Stockhauzen ir jo eksperimentas su keturiais sraigtasparniais)... Tą aš išvydau Can albume, bet ne tiek, kiek tikėjausi prieš jo perklausą... Nedaug, bet visgi, atrandu, ypatingai būtent paskutiniose dviejose. Šios bene monotoniškos, nesurengia kažkokios įtampos. Vientisumas irgi būdingas avangardui (čia būtina paminėti tą patį Štokhauzeną arba John Cale, jo pirmąjį albumą Sun blindness music, kuris labai sunkiai klausomas jautresnės klausos savininkams). Yra ir kitose dainose (išskyrus pirmąją) keistesnių instrumentuočių, kad galėtum pamanyti - "va, avangardas, eksperimentas". Bet jis ne grynas (funk, blues priemaišos!). Aš ir išvadoje paminėjau, kad čia jau ne toks ir avangardas...
Tai vat tiek...
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2013 m. vasario 16 d. 21:19:18
Geras albumas, tik iš to, kiek kartų pavartotas žodis avangardas (8 kartus! ačiū ctrl + F) natūraliai susiformavo klausimas, kaip apibrėžti avangardinę muziką, tiksliau kiek ilgai avangardinė muzika lieka su tokia etikete. Ar tai priklauso nuo santykio su laikmečiu (t.y. jeigu aplenkei savo amžininkus tu jau avangardistas for life) ar ji keičiasi atsirandant naujiems stiliams (t.y jeigu dabar grupė x pradėtų groti kažką panašaus į šį Can albumą ar jiems reikėtų klijuoti šią etiketę, kai egzistuoja kur kas kreivesnių stilių)? Visi gabalai, išskyrus paskutinius du, kurie labiausiai patiko, mano nuomone buvo kažkas panašaus experimental funk su priemaišomis. Kas nėra blogai, tik sukonfūzijo truputėlį, nes perskaitęs tekstą tikėjausi kažko žiauriai kitokio ir negirdėto. Čia mano kaip suvokėjo problema ar avangardas iš tiesų kiek per klaidokas terminas šiuo atveju?
o šiaip ačiū Einarai, suku Flow motion ir leidžiuosi tėkmės nešamas, kaip sakoma
2013 m. vasario 16 d. 14:27:18
Ačiū už gerą žodį.
O ką man belieka daryti, norint pademonstruoti, kas per velnias yra mano klausoma muzika. Ji tikrai vertinga, ir tokia išliks kokius 50 metų mažiausiai. Todėl ją reikia prikelti kaip Feniksą iš pelenų. Tai tokiu būdu aš bandau priminti žmonėms, kad galima pamėginti kažko naujo ir nematyto.
Na, recenzijos skaitytojų, savaime aišku, yra vos vienas kitas. Bet tas vienas kitas jau yra asmeninis laimėjimas, kad KAŽKĄ sugebėjai patraukti.
Dabar mažomis porcijomis facebook'e savo pažįstamiems įrodinėju, kad klausau tikrai ne nesuvokiamų dalykų. Aišku, to jiems neparodysi, nes jie net ne visomis keturiomis, o kokiomis trisdešimčia stovi už savo "didvyrius".
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2013 m. vasario 14 d. 23:11:56
Taip, sudominai. Can man visad išslisdavo iš rankų. Ne kartą stverdavausi tai vieno tai kito jų albumo, tačiau to katarsio, euforijos, transo, meditacijos ar kitų drąstiškų potyrių nepakabinau. Kažko tas eksperimenalizmas man asocijavosi su posakiu, " kad ir nesuprantamai, bet tik ne kaip kiti". Mano vienintėlis pasirinkimas iš Can aruodo buvo Soon Over Babaluma. Parašei recenziją nuosaikiai, atskleisdamas esminį dainos charakterį be maivymosi ar žodinių salto mortale. Man tavo pozicija priimtina ir tavo užsidegimas knaisiotis ir kelti iš užmaršties žanro dinozaurus tikrai sveikintinas.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly