Pusiau Toto albumas, kadangi Toto jau prieš kelerius metus nusprendė nieko neleisti savo vardu dėl besitęsiančių teisinių kovų su a.a. būgnininko Jeff Porcaro žmona dėl, aišku, pinigų... Joseph Williams ir David Paich čia stipriai talkininkauja Lukather'iui ir iš tikrųjų albumas skamba artimai Toto muzikai. Tiesa, aš nesu klausęs kitų Lukather solo darbų, galimai šis albumas skamba tiek pat Lukather'iškai, kiek ir Toto'iškai, jei ne labiau.
Neilgas, greit praskriejantis pro ausis albumas, neleidžiantis nuobodžiauti. Skambesių paletė, kaip ir galima būtų tikėtis, ne siaura. Tarp skirtingų sunkesnio ir popsiškesnio roko atspalvių įsimaišo bliuzinės (kaip kad All Forevers Must End baladėje) ir džiazinės (kaip lėtūniškoj Take My Love ar kiek aktyvesnėje Burning Bridges) natos. Man patinka sunkūs rifai kiek statiškesniame Not My Kind of People vaidmenyje ar labiau melodiškame kontekste kaip dainoje Far From Over. Someone viena mano mėgstamiausių dainų albume dėl lengvo pickinimo su ne per daug distortintu skambesiu (a la The Edge stiliumi) ir sinkopuotos ritmikos. Skambesio prasme panaši, bet gerokai saugesnė yra When I See You Again – turbūt ją galėtume skelbti ir labiausiai arena rock stiliui artima daina albume. Albumas užsidaro su I'll Never Know, lėtesne daina su gražiu fleita imituojančiu klavišinių garsu ir statiškais gitaros garsais su masyviu echo efektu.
Man spalvų šiame albume netrūksta. Gal trūksta stipresnių kompozicijų. Tos, kurias paryškinau pastraipoje, man patinka, bet nepateikia kažko naujo ir praeina tiesiog kaip kokybiškos, bet neišverčiančios iš koto roko dainos. Būtų galima panašiai atsiliepti apie visas albumo dainas, nes iš tikrųjų silpnų dainų albume nėra. Nėra tokio vingrumo kaip kokioj Georgy Porgy, taip pat ir nėra tokių įsimintinų hook'ų kaip Hold The Line, t.y. kaip ir panašu į Toto, bet nesilygina su jų klasikine medžiaga. Todėl albumas iš manęs gauna stiprų, bet 8-etą.
Richardo Tandy (ELO) klaviatūrų paletė buvo svarbi grupės garso sudedamoji dalis, ypač albumuose „A New World Record“, „Out of the Blue“, „Discovery“ ir „Time“.
Tai 10 balų sistema daug universalesnė nei 5. Be to, jau dabar aktyvumas yra mažokas, grįžus prie penkiabalės sistemos bus labai daug dainų, kurios gauna nulį. Iškritimas bus randomizuotas, o ne žmonių apspręstas.
Tai, kad tamsta nerandi už ką balsuot, dar nėra argumentas daryti visiems taikomas balsavimo taisykles. Be to, juk žinai, jog nebūtina balsuot už viską, gali duot 10, 9, 8, 7 ir 6, likusių penkių balų nebūtina paskirti.
Jau kuris laikas nebebalsuoju LT top 30, nes negaliu išrinkti 10 variantų, o balsuoti už beleką nenoriu. Lietuviai nesukuria tiek gerų dainų, o jei ir sukuria tai čia nepatenka. Siūlau mažinti iki 5 pasirinkimų
2024 m. balandžio 21 d. 03:11:05
Pusiau Toto albumas, kadangi Toto jau prieš kelerius metus nusprendė nieko neleisti savo vardu dėl besitęsiančių teisinių kovų su a.a. būgnininko Jeff Porcaro žmona dėl, aišku, pinigų... Joseph Williams ir David Paich čia stipriai talkininkauja Lukather'iui ir iš tikrųjų albumas skamba artimai Toto muzikai. Tiesa, aš nesu klausęs kitų Lukather solo darbų, galimai šis albumas skamba tiek pat Lukather'iškai, kiek ir Toto'iškai, jei ne labiau.
Neilgas, greit praskriejantis pro ausis albumas, neleidžiantis nuobodžiauti. Skambesių paletė, kaip ir galima būtų tikėtis, ne siaura. Tarp skirtingų sunkesnio ir popsiškesnio roko atspalvių įsimaišo bliuzinės (kaip kad All Forevers Must End baladėje) ir džiazinės (kaip lėtūniškoj Take My Love ar kiek aktyvesnėje Burning Bridges) natos. Man patinka sunkūs rifai kiek statiškesniame Not My Kind of People vaidmenyje ar labiau melodiškame kontekste kaip dainoje Far From Over. Someone viena mano mėgstamiausių dainų albume dėl lengvo pickinimo su ne per daug distortintu skambesiu (a la The Edge stiliumi) ir sinkopuotos ritmikos. Skambesio prasme panaši, bet gerokai saugesnė yra When I See You Again – turbūt ją galėtume skelbti ir labiausiai arena rock stiliui artima daina albume. Albumas užsidaro su I'll Never Know, lėtesne daina su gražiu fleita imituojančiu klavišinių garsu ir statiškais gitaros garsais su masyviu echo efektu.
Man spalvų šiame albume netrūksta. Gal trūksta stipresnių kompozicijų. Tos, kurias paryškinau pastraipoje, man patinka, bet nepateikia kažko naujo ir praeina tiesiog kaip kokybiškos, bet neišverčiančios iš koto roko dainos. Būtų galima panašiai atsiliepti apie visas albumo dainas, nes iš tikrųjų silpnų dainų albume nėra. Nėra tokio vingrumo kaip kokioj Georgy Porgy, taip pat ir nėra tokių įsimintinų hook'ų kaip Hold The Line, t.y. kaip ir panašu į Toto, bet nesilygina su jų klasikine medžiaga. Todėl albumas iš manęs gauna stiprų, bet 8-etą.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2023 m. birželio 28 d. 12:01:05
8/10
2023 m. birželio 27 d. 08:09:10
7/10
____________________
Under The Iron Sea