Keista, kad dar prieš 4 metus šio albumo nesupratau. Nes dabar man jau rodos, kad šį albumą vertinu nuo seno. Iš tikrųjų, jis man sublizgėjo vienos atsitiktinės perklausos metu ir nuo to laiko nebepaleidžia. Jis man pasidarė toks kietas, kad dabar jį laikau mėgstamiausiu iš 80-ųjų King Crimson trijulės (nors Discipline beldžia iš paskos) ir turbūt įtraukčiau į savo King Crimson albumų top3, šalia Red ir Larks Tongues In Aspic. Atsimenu, kad anksčiau labai mėgdavau singlą Heartbeat ir Sartori In Tangier instrumentalą, taip pat labai vertinu Waiting Men, ypač gyvus atlikimus, kur grupė niekur neskuba, vysto dainą dvigubai ilgiau nei studijiniame įraše (dėl to man atrodo, kad studijinė versija yra kiek paskubėta). Tai visi šie pastebėjimai galioja ir dabar tik prisideda tai, kad Neal And Jack And Me ir Neurotica pastaruoju metu iškopė į albumo favoritus. Abiejose dainose Belew vokalinis performansas yra neprilygstamas, o Neurotica ir iš instrumentinės pusės neblogas sprogstamas užtaisas, kurį anksčiau vadinau "per dideliu avangardu". Two Hands liūliavimas dabar manęs nebeerzina kaip anksčiau, o The Howler tas 15/8 motyvas - genialu. Ypač tam pragrojime trečiojoje minutėje veža. Requiem instrumentalas labai tinka specifinei nuotaikai – vienas labiausiai eksperimentinių kūrinių 80-ųjų eroje kartu su Dig Me iš Three of a Perfect Pair. 10 balų be abejonės, albume tiesiog nėra silpnų kūrinių.
Tiesa tiesa... Tiesiog tai nuskambėjo kaip niekuo nepagrįstas ir nereikalingas priekaištas.
Viskas vartojama dozėmis, net avangardas. Kitaip žmonės miršta.
Nesuprantu pasakymo "pernelyg daug avangardo", nes nematau, kodėl tai blogai. Man kompozicijos, bent iš tų live įrašų, pasirodė užtektinai tvarkingos ir suprantamos. Net ne užtektinai, o labai. Heartbeat man nelabai patiko dėl to tokio popsinio skambesio, gal šiek tiek primenančio Genesis, net negaliu tiksliai pasakyt. Nors bosas joje yra ganėtinai smagus. O Neurotica... ir turi būti neurotiškas chaosas. Tame ir grožis. Nors turbūt kaip kam
Aš esu susimedžiojęs visą albumą iš ankstesnių laikų, kada pirataut buvo ganėtinai paprasta. Galbūt aš nesu tokio romantinio nusistatymo apie šį albumą, tačiau visos dainos įdomios. Šitame albume yra pernelyg daug avangardo. Discipline instrumentinių partijų vientisumas, atrodo, šiame albume visai sudūžta ir telieka instrumentų draskymaisi. Dėl to visose dainose man trūksta iki galo išpildytos atmosferos. Vienintelė daina, dėl kurios neturiu priekaištų, yra Heartbeat , na, galbūt dar Two Hands ir Neal and Jack and Me, bet nesu visiškai užtikrintas. Waiting Man irgi būtų gerai, tačiau jos tempas aiškiai per greitas, koncertuose išeidavo daug kokybiškiau. Sartori in Tangier labai įdomus instrumentalas, Requiem gal aš mažiau pripažįstu. Neurotica būtų labai gera, tačiau tas chaosas mane visada išmuša iš vėžių. The Howler iš instrumentinės pusės visai nebloga, tačiau Belew vokalas toje dainoje šiek tiek off. Rašyčiau šiam albumui silpną 9-etą .
Beveik visos dainos patiko (aišku, jeigu būtų įmanoma rasti dar ir tris paskutines kur nors, būtų galima tvirčiau pasisakyti). Čia gi aukščiausios klasės underground'as iš bitnikų kartos! Ypač įdomi daina man yra Neal And jack And Me, ne tik dėl skambesio, bet ir dėl sąsajų su Jack Keruac ir ypač knyga "Kelyje", kuri yra tapusi viena mėgstamesnių. Taigi įdomus atradimas. Užskaitau.
nei viena daina is viso albumo nepatinka
In the Court of the Crimson KingKing Crimson · 1969
RedKing Crimson · 1974
Land of CockayneSoft Machine · 1981
The Final CutPink Floyd · 1983
Highly StrungSteve Hackett · 1982
Leave It OpenGong · 1981
Fictitious SportsNick Mason · 1981
G'ole!Rick Wakeman · 1983
Somewhere in AfrikaManfred Mann's Earth Band · 1983
Ring of ChangesBarclay James Harvest · 1983
Time-LineRenaissance · 1983
ManoeuvresGreg Lake · 1983
Before I ForgetJon Lord · 1982
SignalsRush · 1982
