75Atviriausi Hetfieldo tekstai ir sunkūs rifai, tik beveik kiekviena daina per ilga.
Vienuoliktasis „Metallica“ albumas tęsia „Hardwired… to Self-Destruct“ kryptį: greitas trašas, sunkūs vidutinio tempo rifai ir jokių baladžių. Pavadinimas reiškia pirmuosius 18 gyvenimo metų – apie juos Jamesas Hetfieldas ir rašo.
Man patiko, 8 balai. Viena s minu sa s, kad trukme - daugiau kaip valanda.
Stripped
St.Anger buvo žiauriai kietas, geras albumas o tuometė fanų reakcija tai akivaizdžiai patvirtino, kad grupė pernelyg greitai progresavo lyginant su gerbėjų-avinų bandomis. Realiai joks albumas po to nebebuvo toks geras, tačiau mano vertinimu 72 Seasons yra stipriai geresnis nei Death Magnetic ir Hardwired.
einaras13
Aš įprastai esu nuolankus Metallicai. Tą faktą įrodo tai, kad aš gan reguliariai klausau St. Anger ir net vertinu jį kaip inovatyvų albumą. Ar 72 Seasons yra inovacija? Tikrai ne. Tai yra neblogas, bet visiškai neįkvepiantis albumas, Metallica yra įstrigusi wah-wah efekto ir Larso rutininio apšilimo pratimų loop'e – nes būtent šitie du dalykai puikiai apibendrina visą albumo skambesį. Pete Pardo iš Sea of Tranquility visai vykusiai recenzavo šį albumą. Nors mūsų favoritai skiriasi, tačiau bendrais bruožais jis albumą apibūdino beveik taip pat kaip ir aš. Albumas trunka beveik 80 minučių, jį sunku perklausyti vienu prisėdimu, nes daugelis dainų neturi instrumentinių solo partijų, tai gana statiškų rifų asorti. Todėl man belieka rinktis tik tarp to, kurie rifai man labiau patinka. Mano favoritai yra 72 Seasons titulinė daina ir If Darkness Had a Son – jei tik Ulrich'as pasistengtų įdomiau pabūgnuoti, šios dvi dainos būtų dar labiau vežančios. Na, atsargai paklausyčiau dar Crown of Barbed Wire ir Sleepwalk My Life Away, bet kitų dainų prie favoritų neįtraukiau. Too Far Gone? ir Room of Mirrors tokios neįkvepiančios dainos, jas dvi išmetus albumas iškart pagerėtų. Kontroversiška mano nuomonė ir apie Lux Aeterna – nors daugumai patiko šis speedy thrashy dalykėlis, man jis skamba lėkštokai. Net jei tai savo tempu ir išsiskirianti daina albume. Inamorata – turi neblogų idėjų, bet viskas pertempta, dirbtinai prailginta, praranda efektą. You Must Burn! melodija, mano galva, irgi turi potencialo, bet Metallica čia sugroja taip slopiai, taip lėtai, kad iš viso to lieka tik penas vaizduotei, kiek gero būtų galima suskelti iš šitos kaladės. Screaming Suicide – vienas iš albumo singlų, bet man tai absoliučiai standartiška daina be jokio įkvėpimo. Albumui rašau 7-etą , bet jau ir tai šiek tiek perlipdamas save, nes dėl originalumo trūkumo norėtųsi įkalti netgi 6-etą, kas mano vertinimo skalėje yra raudonas aliarmas. St. Anger ir Death Magnetic, priešpastačius prieš šį albumą, dar skamba labai originaliai. Dar reiktų nuodugniai perklausyti Hardwired, to niekada nepadariau, nes bijojau nusivilti, o nusivylimą nujaučiau, nes atskiros to albumo dainos man ne itin patiko. Na, bet po 72 Seasons, manau, žinau ko galima tikėtis ankstesniame albume.
todancius
6/10
sanitex2
7/10
Alvydas1
Kol kas trumpai: grupė atgamino nostalgiją visomis jos formomis, muzika įvairi, lengvai įsavinama be aikčiojimų, perduodanti Džeimzo reminiscensiją. Čia po vieno perklausymo. Gal vėliau bus daugiau.