Martino Popoff'o Top 5000 Heavy Metal of All Time albumas yra 322 pozicijoje. Trečioje po Gothic ir Icon. Shades of Gods nepapuola į sąrašą. ?? Kaip buvo sudarinėjamas sąrašas, dar nesigilinau. Prabėgom užgriebiau, kad buvo atsižvelgta į daug faktorių ir talkino būrys muzikinio verslo respondentų. Žinoma, ir paties Popovo yra indėlis, nors ir ne lemiantis. Štai čia ištrauka iš jo knygos su jo paties vertinimu, bei Gregoro Makintošo atsiliepimu apie albumą. Martin Popoff: Didelis bestseleris Europoje, triukšmingai išreklamuotas, tačiau "Draconian Times" ko gero ne tiek išspirtas aukštyn į naują lygį, kiek tėra lakoniškas pakartojimas tų įdomių hibridų, kurie su trenksmu pralaužė užtvaras grupės fundamentalių pokyčių albumui "Icon". Pilną komplektą, kaip ir jo pirmtakas, sudaro įdomus fenomenas su pačiu metalu : "Draconian Times" skamba kaip piktybiška, netiksli, į rėmus nelendanti, aprūkyta Metallica‘os to paties pavadinimo 91-ų super duperio versija. Tačiau jaudulys ir buvo tabletės didesnis reiškinys, lyginant su anuo: "Draconian Times" skambėjo šiek tiek apatiškai, nuolat pabrėžiant tą patį, gargiančiai, šabloniškai, lyginant su deglo liepsna to atradimo, kas buvo Icon. Apipavidalinimas yra pozityviai prašmatnus iki lygio, kai jau kenkia bendram įspūdžiui, grupė išsišoka kaip pernelyg juokingos kelnės, kuriomis norima pralinksminti rūškanas minias, sukviestas atvirai gedėti dėl grupės. Gregor McKintosh apie Draconian Times . . . "Aš norėjau pabandyti parašyti gitaros partijas, kurios nebūtų solo, ar panašias į jas, tiesiog daugiau instrumentalo, papildančio atmosferą. Jos duoda dainai tą patį, ką styginiai arba vokalas. Aplamai nenorėjau jokių solo partijų. Tiesą sakant, ten yra viena-kita, bet aš nenorėjau rašyti tokių soluočių, kurios pačios už save sakytų: - "Žiūrėk, ką aš galiu! ", arba nutėkšta šiaip sau, t. y. "štai čia šios dainos solinė dalis". Kadangi trys ar net keturios dainos neturi nė menkiausios užuominos apie solinę dalį. Taigi, tik tuomet, jei dainai reikėdavo tokios dalies mes ją įdėdavome. Mes norėjome, kad albume tebūtų svarbiausi elementai, bet su geriausiomis, kiek mums pavyks, melodijomis ir labiausiai apgalvotomis melodijomis". Nick Holmes iš Paradise Lost mėgstamiausi albumai (iki 2004) Metallica — Ride the Lightning Metallica — Kill ’Em All Metallica — Master of Puppets Slayer — Reign in Blood Slayer — God Hates Us All Black Sabbath — Mob Rules Black Sabbath — Vol 4 Mötorhead — Ace of Spades AC/DC — Highway to Hell Slayer — South of Heaven
Na, šis albumas, mano pavadintas tarpiniu jų diskografijoje, metalo fanų yra vadinamas ne tik geriausiu PL diskografijoje, bet net ir geriausiu metalo pasaulyje. Dėl to, kad yra universalus, įvairus, melodingas, vokalas varijuojantis nuo švelnaus iki agresyvaus ir t.t. Negaliu nesutikti. Man iš pradžių buvo sunku priimti albumą, ir turbūt būtent dėl tos netikėtos įvairovės, su kuria susidūriau. Bet po truputi jis ėmė man patikti, ir dabar galiu prisidėti prie nuomonės, kad jis vienas iš geresnių (nors sau asmeniškai geriausiu negaliu pavadinti).
The Plague WithinParadise Lost · 2015
ObsidianParadise Lost · 2020
MandylionThe Gathering · 1995
AmokSentenced · 1995
Pentecost IIIAnathema · 1995
Arte NovecentoNovembre · 1996
Brave Murder DayKatatonia · 1996
SwansongFlowing Tears & Withered Flowers · 1996
WildhoneyTiamat · 1994
Lake of SorrowThe Sins Of Thy Beloved · 1998
TranceVirgin Black · 1998
Where Lovers MournDraconian · 2003
The Angel and the Dark RiverMy Dying Bride · 1995
Solar LoversCelestial Season · 1995
