Apie Ambrosia
Ambrosia - tai Los Andžele 1970 metais susibūrusi amerikiečių grupė, sukūrusi unikalų simfoninio art roko ir švelnaus popmuzikos sintezę, kurią kritikai pavadino "melodingu prog" stiliumi. Kvartetas… iš pietinio Kalifornijos regiono sujungė progresyviojo roko ambicijas su įmantriomis vokalinėmis harmonijomis ir orkestriniais aranžuotėmis, suformuodamas skambesį, kuris 1970-aisiais išsiskyrė iš įprastų radijo hitų. Grupės muzikiniame DNR susipynė Beach Boys melodiškumas, King Crimson eksperimentai ir Crosby, Stills, Nash & Young vokaliniai sprendimai. Jau 1971 metais nepažįstamą grupę pakvietė groti Los Andželo Philharmonic salėje Hollywood Bowl, kur su jais susipažino pats dirigentas Zubin Mehta ir įtraukė į koncertinę programą. Šis simfoninio ir roko pasaulių susitikimas tapo Ambrosia muzikinio identiteto pagrindu - prabangūs styginių aranžuotai ir sudėtingos kompozicijos ėjo koja kojon su komerciniais hitais. Debiutinis albumas "Ambrosia" (1975) pelnė Grammy nominaciją už geriausią garso inžineriją, o singlas "Holdin' On to Yesterday" pasiekė top 20. Antrąjį albumą "Somewhere I've Never Travelled" (1976) prodiusavo pats Alan Parsons - bendradarbiavimas buvo abipusis, nes visi keturi Ambrosia nariai grojo pirmajame Alan Parsons Project albume. Tačiau tikrą komercinį proveržį grupė patyrė su "Life Beyond L.A." (1978), kai stilius pasuko žaliavesnio džiazo ir R&B pusėn. Singlas "How Much I Feel" pasiekė trečią Billboard Hot 100 vietą, tapęs auksiniu įrašu ir išliekančiu klasikiniu soft rock kūriniu. Albumo "One Eighty" (1980) hitai "Biggest Part of Me" ir "You're the Only Woman (You & I)" - abu top 15 - įtvirtino Ambrosia kaip vienos didžiausių eros hitų gamintojų statusą. Grupės gebėjimas išlaikyti progresyviąsias ambicijas komercinėje formoje, orkestrinį rafinuotumą derinti su blue-eyed soul elementais padarė juos unikaliais 1970-ųjų AM radijo peizaže. Po originalios sudėties irimo ir 1989 metų susijungimo grupė išliko aktyviais koncertiniais atlikėjais, nors be pradinės sudėties pagrindų - gitaristo Davido Packo ir klavišininko Christopherio Northo.







