Naujienos
Apie Big Big Train
„Big Big Train“ – tai Anglijos progresyviojo roko grupė, pradėjusi veiklą 1990-aisiais metais. Bournemouth‘o mieste susikūrusio kolektyvo šerdis – dainų autorius Gregory Spawton‘as ir prodiuseris… Andy Poole‘as. Pirmasis jų albumas, „Goodbye to the Age of Steam“, buvo išleistas 1994-aisiais metais, o prodiusuoti jį padėjo Martin‘as Orford‘as iš „IQ“. Šis albumas parodė tipišką melancholišką „BBT“ skambesį, įtakotą progresyviojo 8-ojo dešimtmečio pradžios bei vidurio roko. Vėliau kolektyvas išleido du labiau į pardavimus orientuotus albumus, tačiau iš tikrųjų, jie buvo netgi mažiau komerciškai sėkmingi. Tuomet 2004-aisiais metais „BBT“ sugrįžo prie savo šaknų ir išleido idėjinį diską „Gathering Speed“. Šis diskas skyrėsi nuo ankstesnių grupės darbų, tačiau kritikai darbą įvertino labai palankiai. Su nauju vokalistu Sean‘u Filkins‘u ir prie būgnu po darbų su „The Enid“ ir „Kino“ grįžusiu Steve‘u Hughes‘u, „BBT“ įrašė ir penktąjį savo studijinį albumą „The Difference Machine“, kuriame pasirodė ir Nick‘as D'Virgilio (dirbęs su „Spock's Beard“, „Genesis“, „Tears for Fears“); Dave‘as Meros‘as („Spock's Beard“) bei Pete‘as Trewavas‘as („Marillion“, „Transatlantic“, „Kino“).
Muzika
2020–dabar
2010–2019
2000–2009
1990–1999
Bendruomenė
Šiandien dirstelėjau į progarchives RockTop albumų 2026 suvestinę. Čia išrinkau man žinomas, klausytas ir pamėgtas grupes ir parodau kaip jos išsidėsčiusios einamuoju metu. 1. Big Big Train - Woodcut 5. The Soft Machine - Thirteen 18. Gong - Bright Spirit 21. Karnivool - In Verses 27. Neal Morse - NMB:L.I.F.T. 28. Textures - Genotype
Kai įsiklausiau į šį albumą, po kelių perklausų supratau, kad jis man kelia labai panašius jausmus, kaip ir paskutinysis Jethro Tull albumas „Curious Ruminant“ . Nors jie ir nėra patys labai panašūs, nepaisant kai kurių išlendančių folk‘o motyvų, kurie būdingi ir Jethro Tull skambesiui. Visgi asociacija man pirmiausiai kilo ne dėl to, o dėl to, kokį jausmą sukelia klausytis tokio albumo. Ir aš kalbu būtent apie tą tokią specifinę sklindančią šilumą, kurios negali jausti iš kitų grupių, ir kuri, kaip man vos ne paranojiškai rodosi, nyksta muzikos pasaulyje su kiekviena diena, dėl ko beveik norisi ir išspausti ašarą. Bet galbūt aš perdedu. Kalbant apie patį albumą ir jo dainas, konceptualiau ir negali būti. Man gan sudėtinga vertinti atskiras dainas, nes šios atrodo, lyg turėtų priklausyti vienam dideliam 65 min. kūriniui (ar simfonijai), kai kūriniai taip sklandžiai vedasi vienas iš kito ir yra su pasikartojančiais melodijų motyvais. Tačiau yra keletas, kurias galiu išskirti ir kaip atskirus stiprius vienetus pavieniam klausymui. Manau, man daug kas pritars dėl kūrinių „Albion Press“ ir „Warp and Weft“ , kurie pasižymi labiau išskirtinėmis energingesnėmis, dinamiškomis kompozicijomis. Bet aš taip pat negaliu neišskirti „Counting Stars“ , nuo kurios aš ir sužinojau apie artėjantį albumą, ir kurią įsimylėjau nuo pirmos perklausos. Man tai yra tiesiog be galo graži, priekaištų neturinti baladė, pati turinti savo širdį ir sielą, ir tokia, kokios jau seniai negirdėjau per ištisus dešimtmečius (ne savo gyvenimo, bet muzikos metais kalbant). Tiesa, kuo daugiau klausausi, tuo geriau pavyksta užčiuopti ir tą atskirą pulsą kitose dainose. Visgi, jų klausytis ne albumo kontekste ne itin traukia. Šį albumą vertinu labai stipriu 8/10 . Nuimu du balus, dėl to, kad jame pasigendu kažko naujo nuo to, kas jau girdėta praeityje (ne tik pačius Big Big Train turiu omenyje), na, ir man norėtųsi daugiau kompozicinės įvairovės daugiausiai antrojoje albumo dalyje. Nepaisant šios mano kritikos, tai yra visiškai nuoširdus, entuziastiškas ir tobulai netobulas albumas, kurio norėsiu klausytis dar!
Stagnacijos albumas. Nesakyčiau, kad prie to ypač svariai prisidėjo Alberto Bravino atėjimas į grupę, kuris visai sėkmingai pakeičia a.a. Davidą Longdoną (tiesą sakant, vokaliai net ganėtinai sunku pastebėti kažkokius rimtus skirtumus). Bet aš asmeniškai jaučiu, kad tiesiog visas kolektyvas bendrai į albumą neatneša ypač ryškių muzikinių idėjų. Jų ankstesnis studijinis darbas Welcome To The Planet serviravo ir įdomią ekspresyvią išraišką kaip dainoje The Connection Plan ir instrumentale Bats In The Belfry ir pulsuojančius progroko himnus tokius kaip Lanterna. Čia pulsas jaučiamas vos vos. Oblivion vos ne vienintelis toks ryškus, įspūdį paliekantis gabalas albume – būgnavimas ir vokalinės frazuotės (kaip charizmatiškai atliekama eilutė "one time, two times, ten times, to infinity“) antrame posme tiesiog on point . Dar tokį ritmiškai eklektišką motyvą pasiūlo paskutinė albumo daina Last Eleven – joje ypač arklišką darbą atlieka bosinė gitara, kuri labai prisideda prie šio kūrinio įsimintinumo. Bet kitka albume to pulso ir tos ekspresijos stokoja. Big Big Train absoliučiai nieko nepralaimi melodijos fronte, jie jame vis dar yra nepriekaištingi ir tarp lyderių šiuolaikiniame progroke. Bet toms melodijoms nesuteikiama tiek daug masės, kiek jos nusipelnė, jos skamba efemeriškai ir neįtikinančiai. Pavyzdžiui, ilgai kamavau savo grotuve 10 minučių trukmės opusą Miramare. Yra gražių vokalinių harmonijų ir lengvų gitaros melodijų, bet ar nors vieną iš jų aš atsimenu praėjus kelioms dienoms? Ne, man jos nepalieka žymės. Malonu paklausyti tam kartui, bet ilgalaikio įspūdžio nėra. Love Is The Light ir Bookmarks tik dar radikalesnės, mažiau veiksmo turinčios to paties reiškinio versijos. Nesu ir didelis Skates On fanas, bet ši daina turi tvirtesnę ritminę sekciją ir vieną įsimintiną dramatinį lūžį ties maždaug 2:50. Lieka neaptartas didysis albumo banginis Beneath The Masts. Nes atrodytų, būtent jis apibrėžtų visą albumo balansą: ar jis liks toks lengvai praskriejantis, bet nepaliekantis didelio įspūdžio, ar vis tik 17 minučių trukmėje yra kažkas kompoziciškai ar instrumentiškai naujo ir nuostabaus? Yra ir to, ir to – nemaža kūrinio masė klausosi ne ypač įdomiai, nors esti ir bene geriausiai visame albume išvystytų melodijų. Visgi geros instrumentinės mėsos atsiranda dainai persiritus į antrąją pusę – ten yra bene progiškiausias ir įdomiausias momentas visame albume. Bet ar tai išgelbėja visą kūrinį – sakyčiau, tik iš dalies. Visgi BBT repertuare yra daug įdomesnių kvapą gniaužiančių keliolikos minučių siuitų (imkim kaip pavyzdžius A Mead Hall In Winter arba Brooklands Sequence). Tai aš Beneath The Masts mėgstu, bet mano simpatijos gan rezervuotos. Ir mano simpatijos visam albumui nėra didelės. Tai geras progroko albumas melodingumo prasme, bet instrumentinis ir kompozicinis išpildymas, sakyčiau, galėjo būti daug geresnis, ir bendrai albume nėra nieko tokio naujo, ko jau nebūtume girdėję Big Big Train repertuare. Maksimalus balas, kurį galėčiau šiam albumui rašyti, yra 8.
Temų apie Big Big Train dar nėra — pradėk pirmą!
Big Big Train recenzijų dar nėra — parašyk pirmą!
Big Big Train dainų vertimų dar nėra — išversk pirmas!
















