Charli XCX

Naujienos

Apie Charli XCX

Charli XCX - viena ryškiausių popelektronikos eksperimentatorių, kurios kūryba balansuoja tarp komercinių hitų ir avangardinių garso ieškojimų. Jos muzika sujungia hiperpopmuzikos estetiką, rave… kultūros energiją ir PC Music kolektyvo įtakotą futuristinį skambesį, dažnai naudojant iškraipytus vokalo efektus, intensyvius sintetizatorius ir provokuojančius tekstus. Nors pati nepateko į viršūnes kaip atlikėja, Charli XCX tapo esmine figūra keičiant popkultūros požiūrį į eksperimentinę elektroninę muziką. Jos bendradarbiavimas su Icona Pop hite "I Love It" parodė gebėjimą kurti masėms priimtinas melodijas, tačiau vėlesni darbai kaip "Vroom Vroom" EP ir albumai "Charli" bei "How I'm Feeling Now" įtvirtino ją kaip novatoriškos producencės ir kūrėjos statusą. Ji dažnai dirba su PC Music scenos artistais, formuoja hiperpopo estetikos kryptį ir įkvepia naujos kartos popžvaigždes drąsiau eksperimentuoti su garsų tekstūromis ir produkcijos technikomis.

Veikla2008–dabar(18 m.)
Gimė1992 m. rugpjūčio 2 d.(34 m.)
Veiklos sritys
VokalasDainų rašymas

Muzika

Bendruomenė

einaras13

Pernai buvau sudomintas Von Dutch dainos, bet taip ir neprisiruošiau perklausyti viso albumo – spragas taisau šiemet. Turiu gan konfliktiškus jausmus šio albumo adresu. Aš beveik galiu suprasti, kodėl šis albumas yra toks kritikų pripažintas darbas, kad net Metacritic'e turi nežmoniškai aukštą 95/100 vidurkį. Bet aš randu ir krūvą priežasčių, kodėl šis albumas yra galimai pervertintas. Visų pirma stilius. Albumo stilių aš charakterizuoju kaip hyperpop'ą, adaptuotas klubinės pop muzikos klausytojams. Charli XCX labai daug patirties semiasi iš a.a. Sophie (ir niekada to neslėpė, kad būtent Sophie yra didžiausią įtaką jos muzikai daranti atlikėja) ir panašias muzikines idėjas bando išversti į labiau masėms prieinamą kalbą – labai dažnai sužaidžiant su ritmais, kurie tampa panašus į klubinės muzikos ritmus, bet ir nepernelyg agresyviu sintezatoriaus skambesiu. Todėl galiu suprasti, kodėl daug kas akcentuoja Charli XCX inovatyvumą, bet tas inovatyvumas, mano akimis, tik dalinis ir šiek tiek išvestinis. Toliau yra atlikimo ir produkcijos niuansai. Yra tikrai įdomių produkcijos sluoksnių, kurie padaro kai kurias dainas visiškais elektroninės muzikos banger'iais. Labiausiai dėl to daugiasluoksniškumo, man atrodo, išlošia dainos Club Classics ir B2B. Labai smagių post-produkcijos idėjų yra uždarančioj albumą dainoje 365, kuri ir šiaip dėl gan didelio avantiūrizmo yra viena įdomiausių dainų albume. Bet pavyzdžiui, vokalo atlikimas ir produkcija mane tiesiog nervina šiame albume. Nežinau, ar tyčinis vokalų neharmonizavimas yra man priimtina vokalo išraiškos forma. Man tai dažniau rodo atlikėjo tingumą ar negebėjimą, o ne kažkokią postmodernią išraiškos formą. Be to, labai daug albume įkyriai prižaista su autotune'u, dažnai specialiai iškraipant, atonalizuojant vokalą, dėl ko jis skamba tiesiog šlykščiai. Vėlgi, neva tai išraiškos forma, bet ji kartais net skausminga ausiai (norisi Rewind duoti kaip pavyzdį). Dar yra kompozicijos niuansai. Šiame fronte, vėlgi, hit & miss . Jau pagyriau 365 avantiūrizmą, kuomet gan neįdomiai, idėjų stokojančiai dainai 360 suteikta daug daugiau gyvybės. Net nežinau, kam jos išvis reikėjo albume, jei po to tas pats melodinis motyvas pernaudojamas daug įdomesniu būdu. Vėl pagirsiu dainą Club Classics , kuri 2,5 minutėse sutalpina tiek veiksmo, kad ji skamba bene kaip 5 minučių daina. Tai be konkurencijos mano mėgstamiausias kūrinys albume, kuris jaučiasi labiausiai išpildytas. Tarp gerai išvystytų kūrinių paminėčiau ir Mean Girls – antroje pusėje į veiksmą pajungiamas labai žaismingas pianino motyvas, kuri prideda taip reikalingos dinamikos dainai. Bet tada taip pat yra I Might Say Something Stupid, kuris yra visiškai neišvystytas muzikinis skeletas. Everything Is Romantic irgi turi neva minimalistinį vienos frazės atkartojimą, kuris trunka ištisą minutę – kitaip nei mūsų į Euroviziją siunčiamos Katarsio dainos Tavo Akys atveju, čia aš nejaučiu jokios emocinės grąžos iš tokio repetityvumo. Absoliutus vaizduotės trūkumas yra daina Apple – toje dainoje absoliučiai nieko įdomaus kompoziciškai nėra, vienas motyvas sukasi 2,5 minutes ir viskas, daina baigiasi. Pabaigai skirsiu tokį pagyrimą albumui – nepaisant visų dvejopai iš mano pusės vertinamų kompozicijos, produkcijos ir atlikimo niuansų, albumas skamba tuo pačiu metu ir vieningai, ir įvairiai – jis niekada nepereina į chaoso teritoriją ir sugeba išlaikyti stilistinį vientisumą, kas, manau, labiausiai prisideda prie šio albumo sėkmės. Bet aš jį vertinčiau ne aukščiau nei 7-etu.

Panaši muzika