Dream Theater

Naujienos

Naujausias albumasprieš metus

Apie Dream Theater

"Dream Theater" yra JAV amerikiečių progresyvaus metalo/roko grupė, devintojo dešimtmečio viduryje sukurta trijų Bostono Berklio Muzikos Koledžo studentų. Per dvidešimt metų nuo susikūrimo jie tapo… daugiausiai uždirbančia progresyvia grupe nuo progresyvaus roko klestėjimo laikų aštuntajame dešimtmetyje (nebent "Tool" būtų laikoma progresyvaus roko grupe), nors ir nėra labai žinomi popso ir populiariojo roko sluoksniuose. Jų populiariausias albumas JAV - 1992-ųjų "Images and Words" tapo auksiniu ir yra tvirtai vadinamas pirmuoju progresyvaus metalo leidimu, nepaisant to, kad "Billboard" chart'ų 200-uke jis pasiekė tik 61-ą vietą. Grupė taip pat labai gerai žinoma dėl puikių muzikantų: pastarųjų profesionalumas nuolat pažymimas daugelyje muzikos žurnalų. "Dream Theater" gerbia daugelis sunkiosios muzikos grupių ir atlikėjų. Grupės gitaristas John'as Petrucci buvo vienas iš trijų gitaros virtuozų, įkūrusių projektą "G3". Petrucci grojo su Steve'u Vai ir Joe Satriani. John'as visada sekė Eric'o Johnson'o, Robert'o Fripp'o, Yngwie Malmsteen'o ir kitų įkvepiančių gitaristų pėdomis. "Dream Theater" taip pat išskiriami dėl muzikos įvairoviškumo. Jų muzikoje persipynė daugybė muzikos stilių. "Dream Theater" grojo su daugybe grupių: "Deep Purple", "Emerson Lake and Palmer", "Iron Maiden", Joe Satriani, "King's X", "Marillion", "Megadeth", "Pain of Salvation", "Porcupine Tree", "Queensrÿche", "Spock's Beard", "Fear Factory" ir "Yes". 2005-aisiais "Dream Theater" kartu su "Megadeth" koncertavo Š. Amerikos "Gigantour" festivalyje. 1985 - 1990 "Dream Theater" 1985-aisiais įkurė gitaristas John'as Petrucci, bosistas John'as Myung'as ir būgnininkas Mike'as Portnoy'us. Tuo metu vaikinukai studijavo Berklio Muzikos Koledže Bostone. Petrucci mokyklos draugas Kevin'as Moore'as, su kurio gitaristas anksčiau grojo vienoje grupėje buvo pakviestas groti kaip klavišinininkas, o Chris'as Collins'as tapo grupės vokalistu. Naujai suformuota grupė buvo pavadinta "Majesty". Šį pavadinimą sugalvojo bugnininkas Mike'as. "Majesty" yra vienos grupės "Rush" dainos pavadinimas. Taigi, trys Berklio studentai susikoncentravo ties grupe. 1985-ųjų lapkritį, po kelių mėnesių grupėje, "Majesty" paliko vokalistas Chris'as Collins'as. Pastarajam nepatiko grupės grojama muzika ir stilius. Naujo vokalisto vaikinai ieškojo beveik metus. Ir rado. Tai buvo Charlie'is Dominici - žymiai vyresnis ir labiau patyręs už visus grupės narius. Charlie'is sėkmingai prisijungė prie grupės. Dominici atėjimas grupei suteikė stabilumo. "Majesty" pradėjo koncertuoti aplink Niujorką. Netrukus grupė uždirbo sumą debiutinio albumo išleidimui. Pirmasis svarbus grupės leidimas buvo "Majesty demos". Ši idėjų ir dainų kolekcija buvo išleista 1986-aisiais. Pirmasis tūkstantis kopijų buvo parduotas per šešis mėnesius. Netrukus apie juos pasklido gandas visame progresyvios muzikos pasaulyje. Netrukus po "Majesty Demos" išleidimo grupė buvo priversta pakeisti savo pavadinimą, nes atsirado dar viena grupė, kurios pavadinimas buvo "Majesty". Buvo apgalvota gausybė pavadinimų kol Portnoy'aus tėvas pasiūlė grupę pavadinti "Dream Theater". "Dream Theater" yra Long Ailende įkurto kino teatro pavadinimas. Šis teatras gyvavo iki pat 1997-ųjų. 1988-aisiais grupė pasirašė sutartį su leidybine kompanija "Mechanic" ("MCA" dalimi). Netrukus buvo numatyta išleisti debiutinį "Dream Theater" albumą. "When Dream and Day Unite" buvo išleistas 1989-aisiais. Deja, debiutinis albumas buvo sutiktas žymiai šalčiau nei buvo tikėtasi. "Mechanic" sulaužė beveik visus savo finansinius įsipareigojimus grupei. "Dream Theater" koncertai vėl vyko tik Niujorko apylinkėse. Debiutinio albumo prisitatymo turas susidėjo tik iš penkių koncertų. Kiekvienas iš jų vyko Niujorke arba Raud Ailende. Po pirmų keturių grupės turo koncertų Dominici buvo atleistas dėl asmeninių ir kūrybinių priežasčių. Jo požiūris į muziką nesutapo su kitų "Dream Theater" narių skoniu. Vis dėlto grupė "Marillion" pasiūlė "Dream Theater" apšildyti jų koncertą "Ritz", Niujorke, taigi Dominici gavo paskutinę galimybę koncertuoti su "Dream Theater". 1991 - 1994 Po vokalisto atleidimo "Dream Theater" sėkmingai išsikovojo teisę palikti "Mechanic" ir pradėjo ieškoti vokalisto, su kuriuo galėtų įrašyti naują albumą. Kol "Dream Theater" ieškojo naujo vokalisto, jie parašė didžiąją dalį antrojo albumo "Images And Words" muzikos. Į naujo vokalisto atranką atėjo per 200 vokalistų, tarp kurių buvo ir buvęs "Fates Warning" vokalistas John'as Arch'as. Nei vienas iš jų dėl įvairių priežasčių netiko. 1991-aisiais kanadiečių grupės "Winter Rose" vokalistas Kevin'as LaBrie atsiuntė savo įrašą. Netrukus jam teko atskristi į Niujorką ir dalyvauti perklausoje. Po trumpos perklausos jis buvo priimtas į grupę ir iki šiol yra "Dream Theater" vokalistas. Kevin'as pakeitė savo sceninį vardą į James'ą, nes nenorėjo būti supainiotas su Kevin'u Moore'u. Kelis mėnesius grupė tęsė koncertavimą ir įrašė jau sukurtų dainų vokalo partijas. Dėl puikios grupės reputacijos ir rekomendacijų, bei trijų demo dainų įrašų (kuriuos galima išgirsti grupės fanų klubo išleistame rinkinyje "The ATCO Demos") įrašų kompanija "ATCO Records" (dabar "EastWest") su "Dream Theater" pasirašė septynių albumų išleidimo sutartį. Pirmasis "ATCO Records" išleistas albumas buvo 1992-ųjų "Images And Words". Šis darbas buvo pirmasis "BearTracks" studijoje įrašytas albumas. Daina "Pull Me Under" susilaukė labai didelio radijo dėmesio ir eterio. Šios dainos muzikinis klipas nuolat sukosi ir "MTV" eteryje. "Pull Me Under" sėkmė ir puikus turas JAV ir Japonijoje padėjo albumui "Images And Words" tapti auksiniu JAV ir platininiu Japonijoje. Pirmasis "Dream Theater" albumas su vokalistu James'u LaBrie susilaukė labai didelių kritikų sveikinimų. Šis albumas yra įkvėptas tokių grupių kaip "Metallica" ir "Queensrÿche". "Images And Words" tapo progresyvaus metalo stiliaus plėtojimo orientyru. Šis albumas yra iki šiol geriausiai parduotas "Dream Theater" albumas. 1993-iaisiais grupė koncertavo Europoje. Vienas iš pasirodymų buvo garsiame Londono "Marquee" džezo klube. Šis koncertas buvo įrašytas ir išleistas albume "Live at the Marquee". Tai buvo pirmasis oficialus "Dream Theater" gyvas albumas. Be to, netrukus buvo išleistas video įrašas "Images and Words: Live in Tokyo". Jame buvo publikuojama medžiaga iš grupės koncertų Japonijoje. Kartu buvo pateikiama dokumentinė turo medžiaga ir koncertas Tokijuje. 1994-ųjų gegužę "Dream Theater" grįžo į studiją ir kibo į įrašinėjimo darbus. 1994-ųjų sesijos buvo pirmasis kartas kai grupė kūrė muziką kartu. 1994-ųjų spalį išleistas trečiasis grupės albumas "Awake" susilaukė didelių ilgalaikių grupės fanų diskusijų. Prieš pat pradedant miksuoti naują albumą grupės klavišininkas Kevin'as Moore'as paskelbė "Dream Theater" nariams, kad norėtų susikaupti ties savo muzikiniais darbais. Moore'as nusprendė palikti grupę. Tai gerokai sukrėtė grupę, kuri paskutinius du metus mėgavosi stabilumu po pirmų penkių triukšmingų metų. Tačiau Moore'as nebenorėjo būti aktyviai koncertuojančiu progresyvaus metalo grupės nariu. Netrukus Moore'o ir "Dream Theater" keliai išsiskyrė. "Dream Theater" pradėjo intensyviai ieškoti naujo klavišininko, nors ankstesni planai buvo stačia galva pasinerti į koncertavimą. Grupė pakvietė iki tol nežinomą muzikantą Jordan'ą Rusess'ą sudalyvauti keliuose grupės gyvuose pasirodymuose. "Dream Theater" tikėjosi, kad Jordan'as prisijungs prie grupės kaip klavišininkas. Pirmasis koncertas praėjo puikiai, tačiau Rudess'as nenorėjo groti su "Dream Theater". Jordan'as netrukus išėjo į grupę "The Dixie Dregs", kurioje tenkinosi turo muzikanto vaidmeniu. Tačiau netrukus į "Dream Theater" buvo priimtas klavišininkas Derek'as Sherinian'as. Albumo "Awake" pristatymo turo pabaigoje Derek'as tapo oficialiu grupės nariu. 1995 - 1998 "Dream Theater" įrašė anksčiau neišleistą dainą "A Change of Seasons". Netrukus grupės fanai nusiuntė peticiją į "EastWest Records", kad išleistų "Dream Theater" albumą, kuriame būtų "A Change

Veikla1985–dabar(41 m.)

Muzika

Kitos dainos

Bendruomenė

einaras13

Šiandien 20-metį švenčia vienas labiausiai progresyviojo metalo istorijoje nuvertintų albumų (in my humble opinion) — Falling Into Infinity. Labai įvairus, neįprastas ir įspūdingas albumas. Jei ant jo nebūtų užrašyta "Dream Theater", jis tikrai būtų sulaukęs itin pozityvios reakcijos, tačiau kai šį albumą išleidžia retai natą ne ten padedantys DT, suprask, kad atsiliepimų gali būti įvairių. Dream Theater yra tokia grupė, kurios braižas yra itin ryškus ir išsiskiriantis, todėl toks nukrypavimas nuo jo su "Falling Into Infinity" iššaukė įvairias opinijas. O aš dažnai labiausiai vertinu būtent tokius albumus, kurie provokuoja (įskaitant Opeth "Heritage", Metallica "Reload", naująjį Steven Wilson "To The Bone" ir pan.) Aš šią sukaktį noriu paminėti parodydamas, kad albumas yra subalansuotas bet kokiam klausytojui, kuris turi kažką bendro su sunkiąja arba progresyviąja muzika. Štai albume yra tokių sunkių, netgi alternatyviai sunkių dainų, kurios vietomis gali priminti Metallica, vietomis netgi Soundgarden ar panašius atlikėjus. Ryškus bosas, sunkus gitaros rifas, saldumo kiek pridėsime Sherinian saikingomis klavišinių partijomis. LaBrie dainavimo maniera griežta. Čia aš referuoju į  Burning My Soul  ir  Just Let Me Breathe. Yra visiškai priešingų kūrinių, kurie daugiau atsiduoda grynu saldumu. Nors  You Not Me  su savo įžanginiais sunkumais (primenančiais Faith No More ar Rage Against The Machine labiau nei save) dar bando susintetinti šiuos du požiūrius, tačiau Take Away My Pain yra absoliučiai išgryninta roko baladė, beje, visai gera, kurioje vietos randama ir labai stipriai Petrucci gitaros solo bei pretenzingoms boso linijoms. Panašūs epitetai tinka Hollow Years , tačiau šioji kiek tuštesnė (pavadinimas vien ką sako), mano nuomone.  Galų gale yra tokia lėtesnė daina, kurią pavadinti saldžia net nesiverčia liežuvis, tačiau vis tiek skamba ganėtinai lyriškai, melancholiškai, netgi dramatiškai, nors pabaigoje galima pajusti ir pakilumo gaidelę. Tokios maišytų emocijų baladės man dažnai primena Alice Cooper "Steven", Pink Floyd "Comfortably Numb" arba Van der Graaf Generator "House With No Door". Čia aš pažymiu Anna Lee. Baladė gali būti ir sunki kaip Metallica, ir progresyvi kaip tie pirmykščiai Dream Theater vienu metu ir spinduliuoti visiškai gryna melancholija (be jokių priemaišų, kokių pilna Anna Lee atveju). Čia aš turiu išryškinti vieną įspūdingiausių albumo dainų Peruvian Skies,  kurioje LaBrie vokalas atlieka įspūdingą vaidmenį, o Petrucci gitaros tiesiog žudo. Panašius epitetus galima taikyti vienai puikiausių Myung'o kompozicijų  Trial of Tears , kuri emocionaliai ir virtuoziškai uždaro visą albumą ir priverčia 13 minučių laiko tarpą pranykti kaip nebuvusį.  Ir štai lieka vietos trims, mano galva, pačioms pretenzingiausioms albumo kompozicijoms.  New Millenium skamba kaip gan sualternatyvintas progrokas, kur žiba Myung'o bosas bei Portnojaus kompozicinė maniera, o skambesys labai primena tai, ką dar grupė bandys nuveikti albumuose Train of Thought bei Octavarium — tai yra, skambėti kiek įmanoma netheater'iškiau . Ir štai Hell's Kitchen instrumentalo bei giganto Lines in The Sand kombinacija. Čia išvystomas įspūdingai platus stilistinis spektras nuo bliuzroko iki progresyviojo metalo, čia pasiekiami įspūdingi Myung'o, Petruccio ir Portnojaus meistriškumo lygmenys, čia emocijos išsprogsta iki absoliučios ekstazės, kurią patiriu klausydamas Hell's Kitchen. Šios dvi kompozicijos yra vienas mėgstamiausių šio albumo momentų. Manau, kad deramai paminėjau šio albumo garbingą sukaktį siekdamas žmones sudominti šiuo albumu arba priversti juos permąstyti jau susidariusią poziciją jo atžvilgiu. Man visada malonu girdėti, kai žmogus palankiai įvertina albumus, kurie mano gyvenime yra kritiniai. Falling Into Infinity , kartu su Train of Thought ir galbūt Six Degrees of Inner Turbulence , yra kritinių Dream Theater albumų trijulė, kurie pakeitė mano muzikos suvokimą ir aš juos baisiai vertinu.

be_inis

Galbut, pamegti DT nera taip paprasta, kai bandai naujus garsus skirtinguose muzikos stiliuose. Jeigu nesi metal megejas nuo pat pradziu irgi nepadeda. Viso kito nesigincioju, ne mano reikalas. Galu gale, DT tikrai nera grupe, bandanti uzkariauti visus imanomus fanus.    Bet ta istorija su Portnojaus isejimu tik ir bado akis :D. Smaukymasis gavos.

Alvydas1

Na, skonio reikalas: kažkam krakmolas, kitam čipsai. Petručio ir Rudess'o dvikovos tiesiog prikausto kad ir albume  An Evening with John Petrucci and Jordan Rudess . Sudėtingos daugiaplanės kompozicijos, atliekamos vienu atsikvėpimu kala į vieną vietą. Nuo Train of Thought DT kažkiek susivėlė, lyg pritrūko idėjų, ėmė save tiražuoti, nors pavieniai kūriniai skambėjo gana šviežiai (pvz Bridges in the Sky, The Count of Tuscany). DT pakėlė metalo stilių į visai kitą lygmenį ne vien tik progresyvesniu skambesiu, bet ir filosofiniais dvasiniais (krikščioniškais), socialiniais tekstais, jau nekalbant apie muzikavimo kokybę. Pavadinti grupę nuobodžia reiškia mėgti visai kitokio pobūdžio muziką. (indie, country, dubstep ar kažką tolyn nuo metalo)

V3rtig0

Gera grupė, bet vis neprisiruošiu jos plačiau panagrinėt. Mėgstamiausia daina - In The Name Of God iš Train Of Thought , o albumas - Images And Words . Kas daro ją ypatinga yra tai, kad visi jos nariai yra savo srities asai, neretai to instrumentų atlikėjų sąrašuose pelnantys aukštas vietas. Netgi neseniai atėjęs Mangini, kuris pakeitė Portnoy'ų, yra ne ką prastesnis būgnininkas.

sesuo_mirtie

tikrai apmaudu...tokia profesionali grupe...didesniu profu uz juos nematau(kol kas)...ir labai ima pyktis,kai daugelis sako kad cia sudina grupe... zaviuosi DT vokalistu...jisai gal 5 metus mokesi kaip dainuoti rokiska muzika...😃

Panaši muzika