Giuseppe Verdi

Apie Giuseppe Verdi

Džiuzepė Verdis (Giuseppe Fortunino Francesco Verdi; gim. Le Roncole kaimelyje, Busseto komunoje, 1813 m. spalio 10 d. mirė 1901 m. sausio 27 d. Milane.) buvo žymus italų kompozitorius, daugiausia… rašęs operai. Jis buvo vienas įtakingiausių XIX a. Italijos Operos Mokyklos narių, jo darbai, atliekami operų halėse visame pasaulyje, dažnai peržengia įprastines žanro ribas, kai kurie netgi įsitvirtino populiariojoje kultūroje – pvz., La donna è mobile iš Rigoleto arba Libiamo ne' lieti calici iš Traviatos. Dažnai kūriniai pajuokti kritikų tiek šiandien, tiek anksčiau - neva jie pataikauja publikos skoniui, juose paprasta chromatinė struktūra ir gėdingas melodramatizmas, tačiau Verdžio šedevrai dominuoja standartiniame repertuare net ir po pusantro šimtmečio nuo to laiko, kai buvo sukurti. Vaikystės metai Verdis gimė Le Ronkolėje (Le Roncole), kaime netoli Busseto komunos, Parmos ir Piačencos kunigaikštystėje (dabar – Parmos provincijoje). Tėvas buvo smuklininkas, motina audėja. Kai Verdis buvo dar mažas, jo tėvai 1823-jų rudenį persikraustė į Busseto iš Piačencos provincijos, kur tolimesnį kompozitoriaus mokymąsi lengvino apsilankymai didelėje bibliotekoje, priklausiusioje Jėzuitų mokyklai. Mokėsi Busseto gimnazijoje ir sekmadieniais eina Le Ronkolės vargonininko padėjėjo, vėliau – vargonininko pareigas. Taip pat Busseto apskrityje Verdis 1825 metais ėmė lankyti savo pirmąsias pamokas pas Ferdinandą Provezį (Ferdinando Provesi), kuris rūpinosi ir globojo vietinę muzikų bendruomenę. Tada Verdis ir pasirinko savo kelią: jokių seminarijų, jokių sutanų. Jis bus muzikantas, blogiausiu atvėju visada galės vargonininkauti bažnyčioje arba dėstyti muziką mokykloje. Čia jis pradeda rašyti pirmuosius kūrinėlius (gana elementarius), kariškus maršus pučiamųjų orkestrui, bažnytinę muziką, o 1828 metais parašo sinfoniją, kuri atliekama velykų proga. Be to, jis aranžuoja ištraukas iš operų pučiamųjų orkestrui, kuria šokių muziką. Lankosi Antonio Barezzi namuose, kur renkasi Busseto Filharmonijos draugijos nariai, čia gauna groti tikru fortepijonu „Fricas“. 1832 metų vasarą Verdis išvyko į Milaną ir birželio 22-ąją įteikia prašymą Imperatoriškajai Lombardijos – Venecijos karalystės vyriausybei priimti jį studentu su stipendija į Imperatoriškąją Milano konservatoriją, deja, egzaminų jis neišlaiko. Muzikos Konservatorijos egzaminų komisija, paskambinus Heinricho Herco Kapričą A-dur, įvertina tik melodijos lengvumą. Be to, jaunuolis dviem metais neatitinka stojamojo į koncervatoriją amžiaus ir neturi ypatingų gabumų, tad 1832 metų liepos 9 dieną komisija ramia sąžine paskelbia nuosprendį, – nepriimti. Tada Verdis ėmė mokytis kontrapunkto privačiai, dalyvaudavo operos vakaruose Milane, kaip ir mažesniuose Vienos muzikos koncertuose. Asociacija su Milano aukštuomene įtikino jį, kad reikia siekti teatro kompozitoriaus karjeros. Grįžęs į Busseto 1835m., Verdis tapo miestelio muzikos globėju. Po metų pas maestro Džiuzepę Alinovį išlaiko egzaminą ir gauna pažymėjimą, leidžianti kandidatuoti į muzikos mokytojo vietą. 1836 metų gegužės 5 dieną veda Margeritą Bareci (mirė 1840 birželio 18 d.), 1837 metų kovą gimsta dukra Virdžinija (mirė 1838 m.), o po metų liepos mėnesį – sūnus Ičilijus (mirė 1839-aisiais). 1838 metais sukuria 6 romansus, kurie po daugelio metų klestėte suklestės „Trubadūre“, „Rigolete“ ir „Aidoje“. Kitų metų vasario 6 dieną su žmona ir mažuoju Ičilijumi atvyksta į Milaną bandyti savo likimo, „kad taptų kompozitoriumi, kad taptų žmogumi“. Pirmasis pripažinimas Pirmoji opera Obertas, San Bonifačo grafas Milano La Scala salėje 1839 m. lapkričio 17 dieną pasiekė didžiulės sėkmės. Ji buvo dar atlikta keturiolika kartų, o kita sezoną pastatyta Karališkajame teatre. Po šios sėkmės, Bartolomeo Mereli, La Scala impresarijus, pasiūlė Verdžiui pasirašyti sutartį: per dvejus metus – trys operos „po keturis tūkstančius austriškų lirų, o pelnas už parduotas partitūras – pusiau“. Sutinka. Verdžiui bekuriant antrąją operą Un giorno di regno (Karalius vienai dienai), mirė jo žmona. 1840 metų rugsėjo 5 dieną operos premjera patyrė nesėkmę ir buvo išimta iš repertuaro. Verdis ketina palikti Milaną ir neberašyti muzikos, bet Mereli jį įtikino parašyti Nabuko operą. Jis puola rašyti su tokiu įkarščiu, jog taip ilgai jį kankinusio sielvarto, nerimo ir depresijos nelieka nė pėdsako. Opera parašyta jau 1841 -ųjų rudenį, bet premjera įvyksta tik 1842-ųjų kovo 9 d. Verdis tapo garsus. Laikraštyje Figaro parašys: „Verdžio naujoji opera – įtemto, grandiozinio darbo vaisius (...), ji sukrečia žiūrovus, jie pašėlusiai ploja ir šaukia iš susižavėjimo“. Iki sezono pabaigos opera Nabukas buvo parodyta 7 kartus, o rudenį – dar 57; pasiekimas, kokio La Scala nebuvo sulaukęs joks kitas kompozitorius. Kalbama, kad pavadinime sukomponuoti trys žodžiai iš garsiojo hebrajų vergų choro kūrinio „Va pensiero“. Po 1843-ųjų sekė didelis skaičius operų, o Verdis pripažino, kad šis periodas – jo katorgos metais, – nei atokvėpio, nei pertraukos, opera po operos. Per tą laiką jis parašė 1 Lombardi (1843), Ernani (1844) ir kit. Kai kuriems svarbiausia ir originaliausia opera yra Makbet (Macbeth), parašyta 1847-ais. Pirmą kartą Verdis pasikėsino į operinį jo mylimiausio dramaturgo, Viljamo Šekspyro, kūrinio užmanymą ir sulaužė XIX a. italų operos nusistovėjusius standartus, sukurdamas operą be meilės istorijos. 1847-ais, 1 Lombardi, pakoreguota ir pervadinta Jerusalem, buvo pristatyta Paryžiaus Operoje, dėl daugumos paryžiečių susitarimo buvo pagerbta (kartu su ekstensyviais baletais) ir tapo pirmuoju Verdžio darbu prancūzų didžiosios operos stiliuje. Didysis menininkas Būdamas trisdešimt aštuonerių, Verdis pradėjo romaną su Džiuzepina Streponi (m. 1897), sopranu karjeros pabaigoje. Jie gyveno nesusituokę, ir daug kur juos skandalingai vertino. Pora susituokė 1859-ais. Tais metais išleidžiama pirmoji Verdžiui skirta (A.Bazėvio) monografija, išrenkamas Turino, Bolonijos ir Genujos miestų garbės piliečiu. 1861 išrenkamas Italijos parlamento tarybos nariu ir deputatu. Kai sunkieji metai ėjo į pabaigą, Verdis sukūrė vieną savo šedevrų, Rigoletą. Jį pristatė Venecijoje 1851-ais. Pastatytas pagal Viktoro Hugo (Victor Hugo) pjesę, libretas turėjo patirti esminius pertvarkymus, kad patenkintų epochos cenzūruotojus, todėl kompozitorius, netekęs kantrybės, daug kartų žadėjo viską mesti. Opera greit susilaukė pasisekimo. Rigoleto operoje Verdis iškelia muzikinės dramos idėją, sudarytą įvairiarūšių elementų, apimančių socialinį ir kultūrinį sudėtingumą, ir pradeda maišyti komedijos ir tragedijos žanrus. Rigoletto muzikinėje tesitūroje girdimas grupinis muzikavimas, pvz., pirmojoje scenoje La donna e mobile ar itališkoje melodijoje, žymiajame kvartete Bella figlia dell'amore, kamerinėje muzikoje – duete tarp Rigoletto ir Sparafucile ir energingų bei trumpų declamato, dažnai paremtų pagrindiniais tonais C ir C#, Rigoletto ir Monteronės aukštesniajame registre. Po to buvo pristatytos antroji ir trečioji iš trijų didžiųjų Verdžio „viduriniojo amžiaus“ operų: 1853-ais I1 Trovatore premjera Romoje, o Traviata – Venecijoje buvo nušvilpta. Pastarosios pastatymas paremtas Aleksandro Diuma (Alexandre Dumas) filmų pjese Dama su kamelijomis. Tarp 1855-ųjų ir 1867-ųjų Verdis rašė operas pilnas jausmų – Un ballo in mashera (1859), La forza del destino (užsakyta Sankt-Peterburgo Imperatoriškojo Teatro 1861-ais, bet atlikta 1862-ais) ir pakoreguota Macbeth versija (1865). Iš mažiau žinomų ir atliekamų – Les vêpres siciliennes (1855) ir Don Carlos (1867) – abi užsakytos Paryžiaus Operos ir iš pradžių parašytos prancūzų kalba. Šiandien šios dvi operos atliekamos daugiausia italų kalba. Dar viena mažiau žinoma opera – Simon Boccanegra (1857). 1869-ais Verdis komponavo dalį Requiem Mišioms, Gioacchino Rosini atminimui. Verdis pasiūlė, kad Requiem galėtų būti kompozicijų kolekcija, kurioje būtų sudėti ir kitų italų, Rosinio amžininkų, kūriniai. Requiem kolekcija buvo surinkta ir užbaigta, bet niekas jos taip ir neatliko Verdžiui esant gyvam. Vė

Muzika

Bendruomenė

Panaši muzika