Jungle

Naujienos

Apie Jungle

Jungle - tai Londone susikūręs kolektyvas, kuris per pastarąjį dešimtmetį tapo vienu ryškiausių modernaus soulo, danso ir funko sintezės pavyzdžių. Jų muzika kuria savitą retrošviečių atmosferą… , derindama 1970-ųjų funko grooves su šiuolaikine elektronine produkcija, falsetu dainuojamu vokalu ir hipnotizuojančiais ritmais. Nors grupę įkūrė du vaikystės draugai Josh Lloyd-Watson ir Tom McFarland, Jungle nuo pat pradžių veikė kaip kolektyvinė vizija, kur muzikos kūrėjai sąmoningai liko šešėlyje, akcentuodami meną, o ne asmenybes. Vienas labiausiai atpažįstamų Jungle bruožų - jų vizualinė kalba. Grupė išgarsėjo vieno kadro šokio vaizdo klipais, kur choreografija tampa lygiaverčiu muzikos partneriu. Ši estetika ne tik padėjo jiems išsiskirti perpildytoje muzikos scenoje, bet ir sukūrė naują standartą, kaip modernūs alternatyvūs atlikėjai gali pristatyti save. Jų debiutinis albumas "Jungle" (2014) sulaukė didžiulio kritikų pripažinimo ir buvo nominuotas prestižinei Mercury Prize. Daina "Busy Earnin'" tapo himnu tam tikrai kartai klausytojų, ieškančių šviežio skambesio tarp neosoulo ir indietroniškumo bangos. Albumas "For Ever" (2018) parodė kolektyvo gebėjimą evoliucionuoti, išlaikant atpažįstamą skambesį. Dainos kaip "Happy Man" ir "Heavy, California" įtvirtino Jungle kaip grupę, mokančią kurti tiek intymias, tiek šokiui skirtas kompozicijas. Trečiasis albumas "Loving in Stereo" (2021) žymėjo svarbų lūžį - čia prie kūrybos aktyviai prisidėjo Lydia Kitto, vėliau tapusi visateise grupe nare. Ši sąstato transformacija davė vaisių - "Volcano" (2023) parodė dar subrendusį, bet vis dar eksperimentinį skambesį. Jungle reikšmė šiuolaikinei muzikai slypi gebėjime atgaivinti praeities grooves, nepasidarant nostalgišku pastišu. Jie sukūrė gyvą, organišką alternatyvą elektroninės muzikos scenos mechanizacijai, įrodydami, kad funkis ir soulas gali skambėti šiuolaikiškai, nenusigręžiant nuo šaknų. Kolektyvo įtaka jaučiama ne tik muzikoje, bet ir vizualinėje kultūroje - jų požiūris į video klipus pakeitė tai, kaip šiandien pristatoma šokanti muzika.

Veikla2013–dabar(13 m.)
Sudėtis

Muzika

Nuotraukos

Bendruomenė

einaras13

Fizikoj du dydžiai paprastai neturi nieko bendro, jei jie veikia statmenomis kryptimis (pvz, jei kūną veiks jėga iš viršaus, atlikti darbą ir pastumti kūną į dešinę tai nepadės). Šitą analogiją iš savo profesinio lauko naudoju ne veltui. Jau kurį laiką Jungle muzikoje, bet ypač šiame albume girdžiu du statmenus muzikos stilius: loungy electroniką ir fanką. Pirmoji stengiasi išplauti garsą, pavaizduoti gan pastelišką, neerzinantį ausies garsavaizdį. O antrasis kaip tik – daugiau boso, daugiau statikos, visą garsavaizdį kapojam į gabalus apylygėmis dalimis. Na ir jei iš jų debiutinio albumo atsimenu gerųjų pavyzdžių, kur jei vienas iš šių dėmenų truputį nustumiamas į šalį, jis tampa komplementuojančiu antrajam ir daina įgyja gerą komercinį įvaizdį ir skamba gerai (Time mano mėgstamiausias pavyzdys, kur fankas nurungia elektronikos dėmenį ir daina sėkmingai dėl to važiuoja). Bet Moving In Stereo albume labai gerai pajaučiau, kaip šie du stiliai pjaunasi be bendro kompromiso, nors viena kita atskira daina man ten dar patiko. Volcano iš manęs emociškai išspaudė nulį... tik mintį, kiek neteisingai, mano nuomone, šios dvi stilistikos yra derinamos jų muzikoje. Niekas neįsiminė, deja. Tai yra toks albumas, kurio egzistencija tavęs kaip klausytojo niekaip nejaudina. Todėl ir balas bus toks atitinkamas: 5-etas.

Panaši muzika