LogoS

Apie LogoS

„LogoS“ – 1996 metais Veronoje, Italijoje susibūrusi progresyviojo roko grupė. Ją subūrė Luca Zerman (klavišiniai), Fabio Gaspari (bosinė gitara ir vokalas) bei Alessandro Perbellini (mušamieji)… . Savo karjerą pradėjusi kaip legendinių aštuntojo dešimtmečio Italijos progresyvaus roko scenos grupių „Le Orme“, „Banco Del Mutuo Soccorso“ ir kt. koverių grupė, kolektyvas nusprendė pradėti kurti savo muziką ir 1999 metais išleido debiutinį albumą „LogoS“. Nepaisant nepastovios grupės sudėties, grupė išleido antrąjį studijinį albumą „Àsrava“ 2001 metais. Šis albumas dažnai įvardijamas kaip techniškiausias ir sunkiausias „LogoS“ leidinys. Iki trečiojo studijinio albumo išleidimo praėjo 13 metų. Per tą laiką grupė daug koncertavo Italijoje. 2004 metais prie jos prisijungė Claudio Antolini (klavišiniai), kuris iki šiol, kaip ir Zerman, Gaspari ir Perbellini, yra nuolatinis grupės narys. 2014 metais yra išleidžiamas trečiasis „LogoS“ studijinis albumas „L'Enigma Della Vita“. 2020 metais kolektyvas išleido ketvirtąjį studijinį, konceptualų albumą „Sadako e le mille gru di carta“, įkvėptą istorijos apie japonę mergaitę Sadako, kuri išgyveno 1945 m. Hirošimos atominį bombardavimą būdama vos dvejų. Būdama 11-metė ji susirgo leukemija ir, tikėdama prietaru, jog išlanksčius 1000 gervių iš popieriaus, išsipildo vienas žmogaus noras, ji jas lankstė per dienas, tačiau mirė nespėjusi išlankstyti tūkstančio gervių.

Veikla1996–dabar(30 m.)

Muzika

Bendruomenė

Alvydas1

Il sarto (Sedako e le mille gru de carta). RPI laureatas progarchivuose, iki šiol man negirdėtas kolektyvas, sukėlė sumaištį priimant vertinimą. Italų prog rokas man žinomas jau nuo 1978 –tų (PFM – Passpartu pirmoji pažintis) ir tolesnis domėjimasis rėmėsi būtent PFM albumais. Jau daug vėliau ratas išsiplėtė su BMS, Le Orme, Delirium, Semiramis, Ingranaggi Della Valle, o dabar dar ir su LogoS. RPI turi tą neklystamai atpažįstamą kibirkštėlę, neskaitant kalbos. Šis LogoS albumas artimiausias Le Orme kūrybai ir pirmiausia klavišinių skambėjimu. Perdėm melancholiška muzika, kai kuriais momentais panaši į Camel‘s Snow Goose, su minimaliais romantiškais vokaliniais akcentais. Labiausiai patikusi Il sarto turi tikrai gražią melodiją ir vokalo čia yra daugiausiai.

einaras13

Be galo palankus vertinimas progarchives puslapyje paskatino paklausyti šio albumo. Šitas albumas nors ir apgalvotas opusas su stipria koncepcija, tačiau man nepriauga dėl vienos problemos, dėl kurios man nepriauga praktiškai visa Italijos progroko scena ir dažnai vietoj jų renkuosi britus, amerikiečius, vokiečius, prancūzus ir netgi kartais ispanus. Ilgose kompozicijose yra labai smagių instrumentinių momentų ir idėjų, bet jas labai skubama suvesti į kažkokią labai išgrynintą melodiją. Tas greičiausiai italų „kultūrinėje DNR“ užkoduota. Bet kadangi visos avantiūros nugęsta į kažkokias melodijas, ilgosios kompozicijos patampa keistu melodijų asorti, kuris taip ir neišlaiko dėmesio. Klasikinė progroko scena nesivargina — jie tiesiog varo belekaip ir nebando to pateisinti kažkokiu gražiu momentu (dėl to VdGG ir King Crimson mano dvi mėgstamiausios grupės ir kartais net stebiuosi, ko taip italams tie VdGG patiko kadaise). Tai vat iš visų šitų kompozicijų, man iki pilnos vertės užauga nebent Paesaggi di insonnia . Joje gan vykusiai atsiskiria avantiūriška boso linija atidaroma įžanga, vidurinis melodingas instrumentalas su saksu ir pabaiga, tokia visiškai agresyviai proginė (va čia tikrai vandergrafiškas momentėlis, bet vienintelis toks albume). Kitas kompozicijas nors palaikinau, bet jos, kaip jau ir Alvydas komentare minėjo, šiek tiek išplauna smegenys. Ir Il sarto melodija manęs asmeniškai neįkvepia. Man vis tiek šitas albumas patinka, aš jį vertinu 9-etu su minusėliu , bet man asmeniškai reikia daug energijos sueikvoti norint suprasti, ką tie italai čia daro muzikine prasme ir aš duodu mažai šansų, jog šitas albumas išsilaikys mano grojaraštyje ilgai.