Apie Loreena McKennitt
1957-ųjų metų vasario 17-ąją dieną gimusi Kanados dainininkė, kompozitorė, arfininkė ir pianistė Loreena McKennitt labiausiai išsiskyrė kurdama, atlikdama ir įrašinėdama pasauline muziką su keltų ir… rytų Europos motyvais. McKennitt yra gerai žinoma dėl savo soprano vokalo.
Muzika
2010–2019
2000–2009
1990–1999
1980–1989
Bendruomenė
*Alfred Lord Tennyson - Šaloto ledi (1832) Toj pusėj, kur teka upė, platūs miežių ir rugių laukai, aprengiantys žemę ir susitinkantys su dangumi, ir per lauką nutįsęs kelias į daugiabokštį Kamelotą, pirmyn-atgal keliauja žmonės žiūrėdami, kur vėjo pučiamos lelijos lenkias lyg linkėdamos geros kelionės. Jos juosia salą Šaloto; Gluosniai boluoja, drebulės virpa. Lengvas vėjelis sukasi ir šiurpina, gena bangą, kuri lūžta ištisai ties sala upėje toje, ir teka upė link Kameloto, kur keturios pilkos sienos ir keturi pilki bokštai; ten atsiveria žydinčių gėlių plotai ir tylioji sala globoja Šaloto ledi. Tik pjovėjai ankstyvą rytmetį tarp subrendusių miežių išgirsta dainą, kuri aiškiai ataidi nuo upės tekančios į daugiabokštį Kamelotą; ir tekant mėnuliui pavargęs pjovėjas, rišantis pėdus vėjuotose aukštumose, pasilenkęs sušnibžda: "Tai pasakiška ledi iš Šaloto... " Štai ji mezga dieną naktį stebuklingą audinį iš žaismingų spalvų. Ji išgirsta šnabždesį, supranta žodžius: kad jai bus skirtas prakeikimas, jeigu ji pasiliks žiūrėti žemyn į Kamelotą; bet ji nežino, koks prakeiksmas, todėl ji mezga ramiai toliau ir nesirūpina per daug... Šaloto ledi... Ir vaikščiodama pro veidrodį skaidrų, kuris ten kaba jau metų metais, ji mato šešėlius, atkeliavusius iš pasaulio plataus, mato vieškelį arti, vingiuojantį žemyn į Kamelotą... Ir kartais pro melsvą veidrodį prajoja kunigaikščiai po vieną, po du o ji neturinti dar vyro, pastovaus ir ištikimo... Šaloto ledi... Tačiau ji toliau džiaugiasi savo neriamu nėriniu; ji numezga stebuklingus vaizdus, kuriuos pamato veidrodyje; ir dažnai tyliomis naktimis - vis naujos ir naujos laidotuvės su pliumažu ir šviesom, ir laidotuvių muzika, ataidinti iki Kameloto.. Kai mėnulis buvo jai virš galvos, pasirodė jai du jauni ką tik susižiedavę įsimylėjėliai. "Aš negaliu, man silpna nuo to šešėlio" - sako Šaloto ledi. Per strėlės šūvį nuo jos stogo atbrailų Pro miežių pėdus jojo jis. Saulė mirguliavo pro lapus ir suliepsnojo ant bronzinių šarvų ryškaus sero Lanceloto silueto. Raudonkryžis kunigaikštis klaupės nuolankiai prieš ledi, iškaltą ant skydo, laikydamas skydą, kuris žiežirbavo geltoname lauke, atokioje Šaloto žemėje... Jo plati, aiški kakta tviskėjo apšviečiant saulei, kai jis jojo ant žirgo su poliruotomis kanopomis. Iš po šalmo buvo matyti jo besiraitančios anglies juodumo garbanos, kai jis artėjo link Kameloto. Nuo kranto, nuo upės jo atvaizdas blykstelėjo veidrodėly, "Tyra-lyra" jis dainavo sau prie upės. Ji paliko audinį ir audimo stakles, Pamatė žydinčią vandens leliją, pamatė šalmą su plunksna. Ji žvelgė Kameloto pusėn. Išbėgo audinio akys, išsiplėtė jis į šalis, o veidrodis suskilo visas. "Prakeiksmas krenta ant manęs", - pravirko Šaloto ledi. Prasiveržus uraganiniam rytų vėjui, pablyškę geltonieji miškų medžiai ėmė linkti aplink Kameloto bokštus, kur nusileidęs dangus prapliupo lietum, ir upės plačios vilnys tarytum pradėjo skųstis. Ji nusileido ir surado valtį, paliktą plūduriuoti po gluosniu, ir ant pirmagalio ji užrašė "Šaloto ledi". Blankiai matomose upės tolybėse it kokia žymi aiškiaregė Būdama transcendentinėje būsenoje, įžvelgdama savo nelaimę, Vos išlaikydama savitvardą, ji žvelgė į Kameloto pusę. Dienai besibaigiant nutrūkus valties grandinei, plati vilnis pagavo ją ir nuplukdė toli toli... Šaloto ledi... Girdėjosi giesmė, šventa ir gedulinga, Giedama visu garsu iš lėto, kol jos kraujas atšalo iš lėto. Kol jos akys absoliučiai užtemo, nukreiptos į Kameloto bokštus. Greičiau nei nešama bangos pasiekė pirmąjį namą prie kranto Šaloto ledi mirė sau bedainuodama dainą. Po bokštu su balkonu, šalia sodo sienos ir galerijos atspindžio pavidalu ji praplaukė pro šalį mirtinai išblyškusi tarp aukštų namų stogų, tylomis link Kameloto. Ir prie prieplaukų visi prijoję - kunigaikštis, Bergheris, valdovas, jo dama... - pirmagaly pamatė Šaloto ledi vardą. Kas gi čia? Ir kas gi tai? Apšviestuose rūmuose kaimynystėj nutilo karališko džiugesio garsai. Jie tik persižegnojo iš baimės. Kameloto kunigaikščiai. Tik Lancelotas, kurį laiką patylėjęs, susimąstęs ištarė: "Jos veidas yra mielas; jai suteikęs maloningai Dievas Grožį. Tai Šaloto ledi. " Tik ar kas matė ją mojuojant ranką ar tarpulangyje stovinčią? Ar bent kas visoj šaly pažinojo ją, Šaloto ledi? Alfred Lord Tennyson - The Lady of Shalott (1832) On either side the river lie Long fields of barley and of rye, That clothe the wold and meet the sky; And trho' the field the road run by To many-towered Camelot; And up and down the people go, Gazing where the lilies blow Round an island there below, The island of Shalott. Willows whiten, aspens quiver, Little breezes disk and shiver Thro' the wave that runs for ever By the island in the river Flowing down to Camelot. Four grey walls, and four grey towers, Overlook a space of flowers, And the silent isle imbowers The Lady of Shalott Only reapers, reaping early, In among the beared barley Hear a song that echoes cheerly From the river winding clearly, Down to tower'd Camelot; And by the moon the reaper weary, Piling sheaves in uplands airy, Listing, whispers "'tis the fairy The Lady of Shalott. " There she weaves by night and day A magic web with colours gay. She has heard a whisper say, A curse is on her if she stay To look down to Camelot. She knows not what the curse may be, And so she weaveth steadily, And little other care hath she, The Lady of Shalott. And moving through a mirror clear That hangs before her all the year, Shadows of the world appear. There she sees the highway near Winding down to Camelot; And sometimes thro' the mirror blue The Knights come riding two and two. She hath no loyal Knight and true, The Lady of Shalott. But in her web she still delights To weave the mirror's magic sights, For often thro' the silent nights A funeral, with plumes and with lights And music, went to Camelot; Or when the Moon was overhead, Came two young lovers lately wed. "I am, half sick of shadow, " she said, The Lady of Shalott. A bow-shot from her bower-eaves, He rode between the barley sheaves, The sun came dazzling thro' the leaves, And flamed upon the brazen greaves, Of bold Sir Lancelot. A red-cross knight for ever kneel'd To a lady in his shield, That sparkled on the yellow field, Beside remote Shalott. His broad clear brow in sunlight glow'd; On burnish'd hooves his war-horse trode; From underneath his helmet flow'd His coal-black curls as on he rode, As he rode down to Camelot. And from the bank and from the river He flashed into the crystal mirror, "Tirra lirra, " by the river Sang Sir Lancelot. She left the web, she left the loom, She made three paces thro' the room, She saw the water-lily bloom, She saw the helmet and the plume, She look'd down to Camelot. Out flew the web and floated wide; The mirror crack'd from side to side; "The curse is come upon me, " cried The Lady of Shalott. In the stormy east-wind straining, The pale yellow woods were waning, The broad stream in his banks complaining. Heavily the low sky raining Over tower'd Camelot; Down she came and found a boat Beneath a willow left afloat, And round the prow she wrote The Lady of Shalott. Down the river's dim expanse Like some bold seer in a trance, Seeing all his own mischance - With a glassy countenance She looked to Camelot. And at the closing of the day She loosed the chain, and shown she lay; The broad stream bore her far away, The Lady of Shalott. Heard a carol, mournful, holy, Chanted loudly, chanted slowly, Till her blood was frozen slowly, And her eyes were darkened wholly, Turn'd to tower'd Camelot. For ere she reach'd upon the tide The first house by the water-side, Singing in her song she died, The Lady of Shalott. Under tower and balcony, By garden-wall and gallery, A gleaming shape she floated by, Dead-pale between the houses high, Silent into Camelot. And out upon the wharfs they came, Knight and Burgher, Lord and Dame, And round the prow they read her name, The Lady of Shalott. Who is this? And what is here? And in the lighted palace near Died the sound of royal cheer; They crossed themselves for fear, The Knights at Camelot; But Lancelot mused a little space He said, "she has a lovely face; God in his mercy lend her grace, The Lady of Shalott But who hath seen her wave her hand? Or at the casement seen her stand? Or is she known in all the land, The Lady of Shalott? *Ne visi šių eilių posmai buvo sudainuoti šios atlikėjos atliekamoje dainoje
Temų apie Loreena McKennitt dar nėra — pradėk pirmą!
Loreena McKennitt recenzijų dar nėra — parašyk pirmą!





























