Apie Marillion
Iš pradžių šis kolektyvas vadinosi „SilMarillion“. Pavadinimas „pasiskolintas“ iš Tolkien‘o istorijų apie „Pirmąjį viduriniosios Žemės amžių“ rinkinio. Grupės branduolį sudarė Mick‘as Pointer‘is… (mušamieji), Doug‘as Irvine‘as (boso gitara, vokalas), Steve‘as Rotherty‘s ir Biran‘as Jelliman‘as (klavišiniai). Tuo metu jie įrašė bandomąjį įrašą su savo dainomis ir keliais koveriais, tačiau pernelyg nesiviešino iki maždaug 1980 metų. Prieš tai, kad nekiltų problemų dėl autorinių teisių, ansamblis dar sutrumpino pavadinimą iki „Marillion“. 1981 metais, palikdamas grupę be bosisto ir vokalisto, pasitraukė Irvin‘as. Jis buvo pakeistas dviem draugais iš Škotijos – Diz‘u Minnit‘u (po to į jo vietą atėjo Pete‘as Trewavas‘as) ir Derek‘u William‘u Dick‘u, kuris vėliau pasivadino Fish‘u. Naujasis daininkas iš karto pasirodė esąs dainų tekstų autorius ir neprilygstamas vokalistas. Fish‘o dainavimo stiliaus panašumai į Peter‘į Gabriel‘į nurodė „Marillion“ kelią į progresyvųjį roką. (Beje, Fish‘as gavo vietą grupėje po to, kai jos muzikantai išgirdo jį dainuojantį jau klasika tapusią Genesis dainą „I Know What I Like (In Your Wardrobe)“). 81-ųjų pabaigoje prie klavišinių instrumentų vietoje Jelliman‘o atsisėdo Mark‘as Kelly‘s iš „Chemical Alice“. Ansamblis pradėjo koncertuoti Didžiojoje Britanijoje. Per tą laikotarpį buvo sukurtos kelios dainos, vėliau pasirodžiusios pirmuose dviejuose „Marillion“ albumuose, ir tokios kompozicijos, kaip "Grendel“, „Three boats down from the candy“, „Market Square heroes“. Fish‘as vis labiau panašėjo į Genesis laikų Peter‘i Gabriel‘į (koncertuose vis dažniau pasirodydavo įvairiai pasigrymavęs, o pertraukų tarp dainų metu vieną po kito keisdavo kostiumus). Tuo tarpu grupės muzika buvo lyginama su ankstyvąja tos pačios „Genesis“ kūrybą. Viena to priežasčių buvo labai jau didelis panašumas tarp „Grendel“ ir vienos iš „Supper‘s Ready“ („Genesis“) dalių. Deja, kritika dėl tariamo legendinės grupės stiliaus kopijavimo dar ilgai persekiojo „Marillion“. 1982 metais „Marillion“ pasirašė sutartį su „EMI Records“, taip žengdami didelį žingsnį šlovės link. Jie jau turėjo neblogą reputaciją, kaip ypač gerai „gyvai“ skambanti grupė, o realizavę savo debiutinį singlą „Market Square Heroes“, dar ir visai įspūdingai (kaip progresyvaus roko ansambliui) pasirodė D. Britanijos topuose. 1983 metais pasirodęs pirmasis „Marillion“ albumas „Script For A Jester's Tear“ buvo sutiktas vieningais kritikų pagyrimais. Ansamblis, kartu su tėvynainiais IQ, kaipmat tapo tuo metu atsiradusio „neo-progressive“ vienu iš lyderių. „Fugasi“ susilaukė dar didesnės komercinės sėkmės, o muzika lyginant su pirmuoju albumu, padarė didelį šuolį pirmyn. Grupė jau buvo beveik atsikračiusi Genesis įtakos ir pradėjusi kurti tik sau būdingą skambesį, tuo pačiu apmąstydama ką darys toliau. Abu pirmieji albumai nebuvo 100% suprantami visiem muzikos klausytojams. Tuo tarpu kai D. Britanijoje „Marillion“ mėgavosi šlovės spinduliais, likusioje Europos dalyje ir už Atlanto jie negalėjo pasigirti ypač dideliu populiarumu. Fish‘as ir kompanija jautė, kad tam, jog pelnytų dar didesnę šlovę, jie turi padaryti kažką ypatinga. Po koncertinio turnė „Reel To Real“ išleidimo, grupė nusprendė radikaliai pakeisti savo skambesį. Taigi 1985 metais buvo išleistas pats populiariausias „Marillion“ diskas „Micplaced Childhood“, Tai konceptualus albumas, vieningai vadinamas muzikos šedevru. Europoje albumas buvo parduotas net 3 milijonu tiražu, o gimtojoje D.Britanijoje pasieke net topų I vietą. Visa tai leido „Marillion“ koncertuoti perpildytose arenose visame pasaulyje. FISH“as kuris dabar jau aiškino labai nesidžiaugiąs netikėta grupę užgriuvusia milžiniška sėkme, eiliniame nuostabiame „Marillion“ albume nusprendė panagrinėti alkoholizmo ir narkomanijos problemas. Diskas, kuris vadinosi „Clutching At Straws“, buvo žymiai niūresnis ir depresiškesnis, nei „Micplaced Childhood“, tačiau pateko į 2 vietą tarp populiariausių D.Britanijoje. Atrodė, kad „Marillion“ nebesustabdomi... Deja, netrukus situacija dramatiškai pasikeitė. Baigiantis 1988 metams, nebeišlaikęs vis didėjančios įtampos tarp jo ir likusių grupės narių, Fish‘as nusprendė pasitraukti ir pradėti solinę karjerą. Fanai buvo šokiruoti, o kritikai manė, jog „Marillion“, kurie jau buvo parašę du trečdalius dainų naujam albumui, - palaidoti, kadangi Fish‘as buvo neabejotinas grupės lyderis. Tačiau likusi ketveriukė nepasidavė ir pradėjo ieškoti naujo vokalisto. Perklausę šimtus kandidatų 1989 metais „Marillion“ pasirinko Steve‘ą Hogarth‘ą. Pirmasis albumas su Hogarth‘u buvo „Seaso‘s End“. Didžioji dalis dainų buvo parašytos dar su Fish‘u, todėl muzika stilistiškai panaši į ankstesnio „Marillion“ gyvavimo laikotarpio kūrinius, nors tekstai paprastesni. Dauguma gerbėjų nebuvo pasiruošę „priimti“ Hogarth‘o. Atrodė, kad jis buvo viskuo kuo nebuvo Fish‘as. Hogarth‘as labiau linko prie paprastesnės ir didesniam klausytojų ratui priimtinos muzikos, ko iki tol siekė išvengti „progresyvusis rokeris“ Fish‘as. Todėl su „Season‘s End“ „Marillion“ žengė į komercinės muzikos pasaulį. Tačiau kaip bebūtų keista „pop-rokinio“ „Season‘s End“ parduotas tiražas net nepriartėjo prie „Clutching at Straws“. Steve‘as Hogarth‘as kentėjo baisią fanų ir specialistų kritikos griūtį. Dar prieštaringiau įvertintas diskas „Holidays in Eden“ (1991). Čia tarp 3-4 minučių trukmės pop dainų apie meilę yra tik keli „progresyvūs“ kūriniai. Tuo tarpu kritikai pažymėjo, jog grupė be Fish‘o eina tuo pačiu keliu, kokiu nuėjo Genesis be Gabrielio. Po to muzikantai užtilo iki 1994 metų. Visi svarstė ar ansamblis tikrai nebegrįš prie progresyviojo roko ir visiškai pasiners į populiariosios muzikėlės kūrybą. Vienareikšmis „ne“ šiems nuogąstavimams buvo tartas 1994 metais. Taigi 1994 metais „Marillion“ išleido į pasaulį antrąjį šedevrą 74 min. Konceptualų albumą „Brave“. Jeigu „Misplaced Childhood“ buvo grupės „Dark Side Of The Moon“, tai „Brave“ galima lyginti su „The Wall“. Lyrikoje veikia pagrindinis personažas – savižudė mergina, kurią visą gyvenimą žeidė šeima, mokykla ir visuomenė. Istorija pasiekia kulminaciją, kai mergina ruošiasi baigti savo gyvenimą, nušokdama nuo tilto. Tačiau taip ir lieka neaišku, ar ji tai padaro. Bet kokiu atveju pasakojimo pabaiga yra ... laiminga. Rezultatas- "gilus" ir sudėtingas albumas, kritikų vertinamas netgi geriau už „Misplaced Childhood“. „Brave“ kūriniuose „Marillion“ naudoja daug įvairių garsinių efektų ir ypač išryškina bosinę gitarą. Didžioji dalis dainų yra ilgos, netradicinės struktūros, pilnos virtuoziškų pasažų.1995 metais pasirodęs „Afraid Of Sunlight‘ sugrąžino ansamblį prie paprastesnės struktūros dainų, tačiau turėjo savyje ir dalį „Brave“ dvasios. Tais pačiais metais pasaulį išvydo dar vienas studijinis albumas „This Strange Engine“. Labiausiai akustinis „Marillion“ kūdikis. Išskyrus pirmą ilgą titulinę dainą diske dominuoja paprastesnės dainos beveik folk-roko stiliuje. 1998 metais buvo pastebėta tendencija: po „Brave“ pasirodymo „Marillion“ diskografijoje atsiranda vienas už kitą prastesni albumai. Dešimtasis studijinis grupės diskas „Radiation“ neatnešė nieko naujo ir kaip naktis nuo dienos skyrėsi nuo geriausių ansamblio kūrinių. Kaip ir sekantys „Marillion.com“ (1999) bei “Anarknophobia” (2003) buvo „The Beatles“ ir „Radiohead“ albumo “OK Computer” mėgdžiojimas. Bet tai buvo ne pabaiga, grupė vėl nustebino savo gerbėjus 2004 metais išleisdama dvigubą albumą „Marbles“. 2007 metų balandžio 7 pasirodė ir 14-tas „Marillion“ albumas „Somewhere Else“.
Muzika
2020–dabar
2010–2019
2000–2009
1990–1999
1980–1989
Bendruomenė
Mano turimame marbles live nėra šio kūrinio(gal ir suprantama)nes pirma pusė kūrinio - nuobodoka, bet antra pusė - kompensuoja viską, todėl 9balai.
Ko gero dabar jau tik kolekcionierių kolekcijose randamas leidinys. Nei Spotify, nei Youtube jo neturi, tik keletą mcsquared1 užfiksuotų epizodų iš to turo. Aš išsaugojau savo piratiniuose mp3 įrašuose šio albumo antrą pusę nuo Estonia iki pabaigos. Ne pats geriausias įrašas - 160 kbps, jei ne dar žemesnis.
Tai buvo laukiamiausias mano 2022-ųjų albumas. Bet lūkesčių nepateisino. Be Hard On Yourself ir Murder Machines singlai ir liko vieninteliai, kurie mane iškart įtikino be jokių papildomų perklausų. Kitas dainas perklausiau po mažiausiai 3 kartus ir labiausiai įstrigo nebent The Crow And The Nightingale melodijos, tačiau ir tai nepasakyčiau, kad priauga iki pirmųjų dviejų singlų lygio. Reprogram The Gene pirmoji dalis gana stipraus skambesio ir daug žadanti, tačiau ji greit transformuojasi į blankoką lengvo roko dainą. Care irgi iš pradžių užkabina, tačiau dėmesio neišlaiko. O Sierra Leone išvis neįsimintina daina. Manau, kad Marillion truputį prašovė su naujo albumo kryptimi – juk tiek idėja, tiek kompoziciniais sprendimais šis albumas labai panašus į F E A R, bet tokio panašumo tarp dviejų gretimų albumų Marillion diskografijoje nėra buvę – labiausiai panašūs, ką sugalvojau, yra Misplaced Childhood ir Clutching At Straws, bet ir tai tie albumai turi daug skirtingesnę aurą nei F E A R ir An Hour Before It's Dark. Taigi, kai iš Marillion esi įpratęs laukti kažko gana inovatyvaus ir to negauni (t.y. gauni ankstesnio albumo formatą, tik skambantį kiek silpniau), tai tikrai nuvilia. Bet reiktų paminėti, kad aš ir F E A R suvirškinau tik praėjus porai metų po jo išleidimo, tai gal ir šitą albumą reiktų absorbuoti labai iš lėto? Nežinau, bet šiam momentui nesinori rašyti didesnio balo nei 8 . P.S. baisiai nervina tas dirbtinis ilgų dainų fragmentavimas Spotify. Reprogram The Gene yra 7 minučių daina ir kam ją reikėjo skaidyti į 3 atskiras dalis? Sierra Leone irgi – vos viršija 10 min, o net į penkis fragmentus suskaldyta. Net nėra esminių teminių lūžių, kurie skiria tas dalis. Neįsivaizduoju, kaip reiktų klausyti atskiromis dalimis Supper's Ready ar A Plague of Lighthouse Keepers ar Nine Feet Underground ar bet kurį kitą ilgą (ar tuo labiau poilgį) klasikinį progroko gabalą...
Temų apie Marillion dar nėra — pradėk pirmą!
Marillion recenzijų dar nėra — parašyk pirmą!



















