Naujienos
Apie Motorpsycho
„Motorpsycho“ – tai Norvegijoje, Trondheime, susikūręs kolektyvas Grupės muzika galėtų būti apibūdinama kaip psichodelinis rokas, tačiau jie taip pat maišo metalo, džiazo, roko, pop ir įvairių kitų… stilių elementus. „Motorpsycho“ sudaro 1969-ųjų vasario 18-ąją gimęs bosistas/vokalistas Bent‘as Sæther‘is, 1969-ųjų gruodžio 31-ąją gimęs gitaristas/vokalistas Hans‘as Magnus‘as "Snah" Ryan‘as ir 1979-ųjų balandžio 20-ąją gimęs būgnininkas Kenneth‘as Kapstad‘as.
Muzika
2020–dabar
2010–2019
2000–2009
1990–1999
Bendruomenė
Motorpshycho – Motorpsycho albumą perklausiau ištisai ir paskyrai, tačiau nepasižymėjau nė vienos dainos. Kažkas nesuveikė, ko gero nepateisino lūkesčių, kaip ir pernai, o lūkesčių tikrai turėjau po albumo Yay. Tiesa, Motorpsycho vis tik labiau patiko nei Neigh!! Neatsikratau jausmo, kad Karaliaus Gizzardo šmėkla vaikščioja greta. Lucifer, Bringer of Light ir King Gizzard & The Lizard Wizard – Rattlesnake. Skaičiau keletą recenzijų progarchive, vertinančių 5 žvaigždutėmis, ten minima Amon Duul ir krautroko įtaka, o tarp silpniausių dainų paminėtos Kip Satie ir Bed of Roses. Reikės žvilgterėti į Amon Duul topą ir pačiam įsitikinti. Kip Satie man kaip tik paliko įspūdį, nes visiškai iškrenta iš albumo konteksto. Instrumentinis Satie portretas labai pavykęs ir jis kaip šaltas dušas. Bed of Roses man iliustruoja narkoleptinę būseną – glebi kompozicija Motorpsycho standartais. Išgirtasis Stanley (Tonight's the Night) nesužavėjo, man praslydo kaip eilinė lengva popsinė daina, ir tiek. Epinis 21 min. Neotzar savo apimtyje turi įkvėpimą sužadinančių momentų, bet jie skandinami nesibaigiančiame progjam sūkuryje. Albumas gavosi ilgas, vos ne 1,5 val., yra iššūkis bet kam išlaikyti nesilpstantį dėmesį. Aš neįstengiau, ir tik daba, rašydamas albumo vertinimą, stoikiškai narstau jį po kaulelį. Verdiktas toks, į top 10 nepatenka, bet užima priešpaskutinę vietą pridėtinio topo tuzine. Išskyriau sau 4 kompozicijas, kurias vertinu 9 balais: Laird of Heimly, Kip Satie, Balthazaar ir Neotzar (The Second Coming).
Motorpsycho sugeba kasmet išleisti po albumą. Ne šiaip albumą – vis kitokį albumą, kuris iš naujo apibrėžia grupės identitetą. Akylai šią grupę seku nuo maštabiškai psichodeliško The All Is One. Po to ėjo rifingo ir mėsingo skambesio kupinas Kingdom Of Oblivion. Dar po metų – melancholiškas ir daug atmosferiškesnis Ancient Astronauts. Ir šįumetinis Yay! – labiau akustinis ir minimalistinis, siekiantis pabrėžti dainų skeletą, o ne viską, kas yra aplink jas. Ogi dar buvo didžiulė šūsnis albumų iki The All Is One, kurių nesu girdėjęs. Yay! galbūt netaps mano mėgstamiausiu albumu iš pastarųjų keturių, tą poziciją visai tvirtai laiko Ancient Astronauts šiuo momentu. Yay! suvirškinti reikėjo laiko, tačiau sulig keliomis perklausomis jis man pranoko The All Is One ir stojasi bent jau greta Kingdom of Oblivion. Ir aš turėjau skeptišką nusiteikimą po pirmos perklausos, nes mane sužavėti akustiniu turiniu yra gana sudėtinga, aš mėgstu detales ir kartais akustinis skambesys man tų detalių stokoja. Tačiau Motorpsycho čia su dainomis elgiasi protingai, jų aranžuotės, net jei akustinės, yra gana turtingos ir spalvingos. Ir šen bei ten išlendantys elektrinių instrumentų intarpai labai gerai suveikia (pavyzdžiui, Patterns elektrinės gitaros solo yra visiškai skanėstas). Kai kurioms dainoms net nereikia aranžuotės subtilybių: štai Real Again (Norway Shrugs And Stays At Home) yra viena mano mėgstamiausių albumo dainų vien dėl nuostabios melodijos ir itin išjausto vokalinio atlikimo. Nors albumas didžiąja dalimi akustinis, jis visgi turi centrinę kompoziciją, kuri yra labai elektriška – tai Hotel Daedalus . Nenuostabiai, ji yra mano mėgstamiausias kūrinys, savo gerumu galintis lygiuotis į Mona Liza / Azrael iš praeito albumo Ancient Astronauts. Apie šią kompoziciją didžiausią komentarą jau parašiau prie jos, kaip ji gerai suaranžuota, kokia puiki Cosmograf geriausius momentus primenanti gitara ir kokia stipri Yes įtaka šioje kompozicijoje. Be Hotel Daedalus, man labai patinka Patterns (nuostabi aranžuotė). Įdomių subtilumų turi ir Cold & Bored. W.C.A. (What Comes After) yra smagus pozityvo užtaisas, kuriame įdomią muzikinę temą sukuria akustinės gitaros ir labai elektriškas bosas bei intensyvus būgnavimas. Sentinels turi labai svajingą melancholišką atmosferą. Nors 7-ojo dešimtmečio skambesio Motorpsycho kūryboje yra apstu, bet turbūt Sentinels labiausiai primena bitlų epochos kūrybines manieras. The Rapture – Led Zeppelin'iškas numeriukas, kažkas panašaus į That's The Way (iš LZIII). Man gal albume mažiausiai patinka Dank State, truputį simplistiškai naivokai skambanti melodija. Albumą vertinu tvirtu 9-etu. Kaip ir buvo galima tikėtis, vienas įdomesnių šių metų leidinių.
Visas albumas kabina, nuo pradžių iki galo. 2 ir 6 dainos ypatingos.
Temų apie Motorpsycho dar nėra — pradėk pirmą!
Motorpsycho recenzijų dar nėra — parašyk pirmą!
Motorpsycho dainų vertimų dar nėra — išversk pirmas!












































