Apie Nirvana
Iki „Nirvanos“, alternatyvioji muzika parduotuvėse buvo kišama tik į specialius skyrius, o leidybinėms kompanijoms tai buvo tik nereikalingi nuostoliai. Po antrojo grupės albumo, 1991-aisiais… pasirodžiusio „Nevermind“, situacija nepalyginamai pasikeitė. „Nirvana“, labiau nei bet kuri kita grupė, išpopuliarino ‚punk‘, ‚po-punk‘ ir ‚indie‘ roką, ir, to net nesiekdama, įtraukė tokią muziką tarp grojamiausių Amerikos radijo stočių kūrinių. Kolektyvo atliekami garsai, nors ir turėjo panašų skambesį į „Black Sabbath“ ar „Cheap Trick“, visgi tai buvo griežtas ‚indie‘ rokas. Jie perdarinėjo „The Vaselines“ dainas, naujai atgaivino „Devo“ muziką, o lyderis Kurt‘as Cobain‘as į savo atliekamą repertuarą nuolat stūmė savo mėgstamiausias grupes – nesvarbu, ar tai buvo meninis „The Raincoats“ punk‘as, ar sunkioji liaudies muzika, atliekama „The Meat Puppets“ – jo nuomone jo mėgiami įrašai visuomet buvo svarbesni už jo kuriamas dainas. „Nirvana“, pasižymėjusi ‚indie‘ roko ideologija ir pop stilių atitinkančiomis melodijomis, išpopuliarėjo garso greičiu – jų įrašuose ir gyvuose pasirodymuose jungėsi po-industrinis triukšmas ir sunkiojo metalo kalimas. Būtent tai ir padarė grupę precedento neturinčia daugiamilijoninius tiražus parduodančia sensacija. „Jane's Addiction“ ir „Soundgarden“ galbūt įrodė plačiajai sunkiojo metalo Amerikos auditorijai, kad alternatyvioji muzika yra gerai, o „The Pixies“ galbūt sujungė pop muzikos jautrumą su ‚indie‘ roko triukšmu, tačiau būtent „Nirvana“ sujungė visa tai į vieną vietą, sukurdama skambesį, kuris kartu buvo ir liepsnojantis, ir melodingas. Tuo pačiu, grupės nariai pasižymėjo savo nenuspėjamumu ir maištingumu, taigi niekuomet nebuvo galima įsivaizduoti jų ir ypač grupės lyderio Kurt‘o Cobain‘o likimo. Kęsdamas nuo priklausomybės narkotikams ir maniakiškos depresijos, jis atsidūrė ant savęs žalojimo ir net savižudybės slenksčio, nors iki 1994-ųjų balandžio 8-osios jo vadybininkai ir įrašų kompanija sugebėjo tai gana gerai slėpti. Būtent tą dieną jis buvo rastas negyvas nuo savo paties paleistos kulkos. Cobain‘as galbūt ir nesugebėjo atlaikyti „Nirvana“ sėkmės, tačiau grupės palikimas išlieka vienu labiausiai įkvėpiančių rokenrolo istorijoje. Kurt‘as Cobain‘as (vokalas, gitara) susipažino su Chris‘u Novoselic‘u (tikrasis vardas – Krist‘as Novoselic‘as) (bosinė gitara) 1985-aisiais metais, Vašingtono valstijoje, mažame Aberdyno miestelyje, esančio 100 mylių atstumu nuo Sietlo. Jei Novoselic‘o vaikystė buvo palyginti rami ir graži, tai Cobain‘as jau nuo mažų dienų buvo įmestas į tikrą sumaištį – jo tėvai išsiskyrė, kai jam tebuvo aštuoneri. Po skyrybų jam tekdavo gyventi pas įvairiausius giminaičius – augdamas jis pamilo „The Beatles“ muziką, o dar vėliau jį patraukė ir sunkusis metalas. Galiausiai tarp jo labiausiai klausomų atlikėjų įsitvirtino sunkusis punk‘as, vaikinas susipažino su „The Melvins“, Olimpijos mieste įsikūrusia pogrindine šio stiliaus grupe. Tuomet Cobain‘as pradėjo groti tokiose grupėse, kaip „Fecal Matter“, dažnai koncertuodavo su „The Melvins“ bosistu Dale‘u Crover‘iu. Per „The Melvins“ lyderį Buzz‘ą Osborne‘ą, Cobain‘as ir susipažino su Novoselic‘u, kuris taip pat domėjosi punk muzika, o tai reiškė, kad jis, kaip ir Cobain‘as, buvo gerokai atitolęs nuo drūtų prasčiokų, gyvenančių Aberdyne. Taigi, jiedu nutarė sukurti grupę pavadinimu „The Stiff Woodies“ – joje Cobain‘as grojo būgnais, Novoselic‘as bosine gitara, ir tuo pat metu vienas kitą keitė, atlikdami gitaros ir vokalo partijas. Grupės pavadinimai keitėsi taip pat greitai, kaip gitaristai, kol buvo nuspręsta, jog Cobain‘as kartu ir gros gitara, ir dainuos. Persivadinę į „Skid Row“, jie į savo gretas buvo priėmę būgnininką Aaron‘ą Burkhart‘ą, kuris vėliau, 1986-ųjų pabaigoje paliko grupę. Jį pakeitė Chad‘as Channing‘as ir 1987-aisiais grupė galiausiai pasivadino „Nirvana“. „Nirvana“ pradėjo atlikinėti savo pasirodymus Olimpijoje vykusiuose vakarėliuose, taip atrasdami vis daugiau savo pasekėjų. Per 1987-uosius metus grupė kartu su prodiuseriu Jack‘u Endino, sukūrė apie dešimt bandomųjų įrašų, kuriuos jis vėliau pagrojo Jonathan‘ui Poneman‘ui, vienam iš Sietle veikusios ‚indie‘ leidybinės firmos „Sub Pop“ įkūrėjų. Poneman‘as pasirašė sutartį su „Nirvana“ ir 1988-ųjų gruodį grupė išleido pirmąjį savo singlą, „Shocking Blue“ dainos „Love Buzz“ koverį. Kompanijos „Sub Pop“ atstovai surengė efektyvią marketingo schemą, kuri trijulę parodė, kaip iš tamsios girios į miestą atvykusius prasčiokus, o tai Cobain‘ą ir Novoselic‘ą erzino. Singlas „Love Buzz" buvo gana gerai priimtas publikos, o debiutinis grupės albumas, „Bleach“, tapo tuo, kas pradėjo tikrai judinti grupės reikalus pirmyn. Įrašytas vos už 600 dolerių ir išleistas 1989-ųjų pavasarį, albumas „Bleach“, po truputį tapo hitu tarp koledžo radijo stočių, mat grupė nuolat koncertavo. Nors ant „Bleach“ viršelio Jason‘as Everman‘as buvo įrašytas, kaip antrasis gitaristas, jo grojimo įraše girdėti nebuvo – jis tik koncertavo su grupe, reklamuojant albumą, ir metų pabaigoje paliko grupę, prisijungdamas iš pradžių prie „Soundgarden“, o vėliau prie „Mindfunk“. Buvo parduota apie 35,000 albumo „Bleach“ kopijų ir „Nirvana“ tapo koledžų radijo stočių bei savaitinės britų muzikos spaudos favoritais. To užteko, kad kolektyvas patrauktų didžiųjų įrašų kompanijų dėmesį. Vasaros metu „Nirvana“ išleido kūrinius „Sliver“ ir „Dive“, kurie buvo įrašyti su „Mudhoney“ būgnininku Dan‘u Peters‘u, o prodiusavo juos Butch‘as Vig‘as. Grupė taip pat su Vig‘u įrašė šešių dainų bandomąjį diską, kuris buvo išparduotas didžiosioms įrašų kompanijoms, ne už ilgo pradėjusioms kovoti dėl sutarties su grupe. Vasaros pabaigoje, buvęs Vašingtono sunkiosios muzikos grupės „Scream“ narys, Dave‘as Grohl‘as, tapo „Nirvana“ būgnininku ir grupė pasirašė leidybinę sutartį su „DGC“ už 287,000 dolerių. „Nirvana“ kartu su prodiuseriu Vig‘u įrašė antrąjį savo albumą. Diskas „Nevermind“ buvo išleistas rugsėjo mėnesį, tuo metu kai grupė keliavo po Europą, apšildydama „Sonic Youth“, o vėliau įvyko ir greitos gastrolės po Ameriką. Leidybinė firma „DGC“ nedėjo didelių vilčių į albumą, tikėdamasi iš viso parduoti apie 100 000 kopijų, tačiau „Nevermind“ staiga tapo didžiuliu hitu, iškart parduotu pradiniu 50 000 kopijų tiražu ir susidūrusiu su kopijų trūkumu visoje Amerikoje. Prie tokios sėkmės bene labiausiai prisidėjo puikus kūrinys „Smells Like Teen Spirit“, kurio vaizdo klipą sukti pradėjo net „MTV“. 1992-ųjų pradžioje „Smells Like Teen Spirit“ užkopė į Amerikos singlų Top 10-uką, o albumas „Nevermind“ iš pirmosios pozicijos išstūmė daug girtą Michael‘o Jackson‘o sugrįžimo darbą „Dangerous“. Netrukus po to, albumas pasiekė ir Didžiosios Britanijos Top 10-uką. Atėjus vasario mėnesiui, albumas jau galėjo didžiuotis tris kartus platininio statusu. Muzikos industrijai „Nirvanos“ sėkmė buvo toks pats siurprizas kaip ir pačiai „Nirvanai“. Netrukus tapo akivaizdu, jog grupė gerai nežino, kaip susitvarkyti su tokiu pasisekimu. Tuo metu, kai albumas „Nevermind“ buvo išleidžiamas, grupė įvairiausiais būdais siekė sudominti publiką – Cobain‘as pasirodė „MTV“ laidoje „Headbanger's Ball“, „BBC“ laidoje „Top of the Pops“ grupės nariai siekė dėmesio, mėtydami į viršų savo gitaras ir dainuodami kitų atlikėjų stiliumi, o
Muzika
Grunge revoliucija
Proveržis su albumu „Nevermind" (1991) ir hitu „Smells Like Teen Spirit" pakeitė roko muzikos istoriją. Trečiasis albumas „In Utero" (1993) parodė sunkesnį, labiau eksperimentinį skambesį su tokiais kūriniais kaip „Heart-Shaped Box".
Pradžia pogrindyje
Formavimosi laikotarpis Seattle grunge scenoje. Debiutinis albumas „Bleach" (1989), išleistas „Sub Pop" leidykloje, pristatė grupės garsinį braižą — sunkius rifus su melodingais refrenais.
Bendruomenė
Nirvana didžiausia grunge stiliaus grupė manyčiau. Bleach albume tiek daug visokių nuotaikų, dainos pereina iš melodingų į sunkias ir chromatiško pobūdžio. Nevermind tai turbūt daugiausiai populiarumo sukėlęs albumas, tikrai daug hitų, daugiau mistiško skambesio (nors ir esu skaičius, kad nepatiko pačiai grupei jo mixingas). Incesticide toks šiek tiek šviesesnis, man įsiminus labiausiai "Molly's Lips" daina, nes ji tokia lengva ir linksma, kas nelabai būdinga buvo Nirvanai. O In Utero jau susipynė visi jausmai ir Kurt'o potyriai, išaugus priklausomybė heroinui, depresija. Labai daug gilių jausmų sukeliantis albumas. Kiekvienas albumas savaip skirtingas ir savotiškas, legendinis, o Nirvana - labai ryškų įspaudą muzikos istorijoj palikus grupė. :)
Sutinku, aš buvau kiek įsikarščiavusi kai rašiau tą komentarą, gal dėl to viskas taip gavosi perspaustai jame. Tiesiog staiga užplūdo keistos emocijos, ypač kai dar pažiūrėjau naujas policijos parodytas jo mirties dieną darytas nuotraukas... Ir kai perskaičiau kitų žmonių komentarus... Niekaip nedaeina, kodėl jie tik dabar tas nuotraukas parodė, o žmonės priversti iš naujo svarstyti galimas jo mirties aplinkybes. 2. Drįsčiau ginčytis, kad ne visos grupės turi išliekamąją vertę, nes būna tokių, kurios pagroja, išyra ir niekas jų beveik neprisimena daugiau. 4. 20 metų Nirvanos atžvilgiu, pažiūrėjus į dabartinius laikus, kai yra tiek daug naujų grupių, kuriomis žmonės taip greitai susižavi, tai, kad Nirvanos dar klausosi tiek daug man rodo tik viena - tai neeilinė grupė. 7. Čia tie svarstymai, "kas būtų jeigu būtų" nieko gero neduos. Sutinku, to didelio populiarumo jis neišlaikytų iki pat galo (tikro galo, mirimo natūralia mirtimi ar pan.). Tačiau ir prieš Kurto mirtį Nirvana buvo populiari. Tiesiog po jo mirties jo muziką pradėjo gal labiau vertinti ir sureikšminti. Maždaug "o, šitos grupės lyderis buvo jautrus, vargšas narkomanas, neištvėręs nusižudęs, tai tikriausiai jo muzika buvo labai ypatinga - klausykimės visi...". 8. Matyt, pasakiau, kad jis gimė legenda dėl to, kad buvo neeilinė asmenybė, ir tiek. Visos neeilinės asmenybės man kaip legendos. 9. Visiškai sutinku.
einarai13, dar reiktų pridėti , kad grupės lyderis buvo neįtikėtinai charizmatiškas. Mano pažintis su Nirvana, ironiška, prasidėjo tik prieš kokius 3 metus. Kai gerų atsiliepimų sudominta sugalvojau perskaityti Kurto biografiją ("Aukščiau tik dangus"). Beje, tai geriausia muzikos pasaulio atstovų biografija lietuvių kalba, kurią esu kada nors skaičiusi. Tai va iki tol absoliučiai nesidomėjau Nirvana. Žinojau, kad tokia buvo, žinojau kelis faktus apie jos lyderį. Bet sąmoningai vengiau tokios muzikos, nes buvau girdėjusi, kad ji depresyvi. Bet papuolė į rankas ta knyga... ir mane ji pagavo:) Paskui dar pažiūrėjau knygoje aptartą Nirvanos MTV Unplugged pasirodymą. Ir viskas. Negaliu likti tam abejinga. Nors knygoje apie Kurtą prirašyta tikrai šlykščių dalykų (labai jau sudėtinga asmenybė jis buvo). Tačiau būtent dėl tos jo charizmos negaliu nejausti jam didelės simpatijos. Beje, man labai patinka Kurto balso tembras.
Šita nuomonė veda į labai kazuistišką konfrontaciją. 1. Nirvana galbūt yra legenda, bet drįsčiau teigti, jog DAR per anksti tai sakyti. 2. Visos dainos bet kurios grupės turi išliekamąją vertę, tik kokio dydžio. Nemanau, jog Kurt'as kūrė tobulai vientisai. Jei taip būtų, šitų pusdevinto šimto like nebūtų. 3. Mirė tik kūnas? O ką bandai paneigti. Kiekvieno žmogaus kūnas tik ir miršta. 4. Nepakeis per amžius, betgi dar tik 20 metų praėjo. Per anksti vėl čia replika. 5. Kas padarė įtakos roko pasauliui - savaime aiškus faktas, nebūtina kartotis tomis orinėmis frazėmis. 6. Išpūtimą įžvelgiu ne tik kitų diskusijose, bet ir tavo, ir netgi šitame savo komentare (mat aš pats šiuo komentaru praktikuoju "visiško tikėjimo vieninteliu manimi" egoistinę religiją) 7. Kurt'o mirtis, beje, ir yra tas populiarumo variklis, nes mes nežinom, ką jis būtų veikęs po to, kaip būtų pasikeitęs tas visas vystymasis. Visą įtaką daro tai, kas susiformavo, tiksliau, o ką gi jis būtų "formavęs" po to? 8. Niekas legenda negimsta. Legendos vardas užsitarnaujamas garbingomis priemonėmis. 9. Kiekvienas žmogus yra kažkiek unikalus. Bendrai įvertinęs, galėčiau teigti, kad viskas čia atsiduoda realia pompastika. O mano asmeninė nuomonė: tai grupė, kurį turėjo šaunų, pačiuožusį, bet gana talentingą lyderį, kuris buvo ištikimas savo kūrybai ir nebijojo eksperimentuoti, keistis, transformuotis, įdiegti savo kūriniams kitokius pavidalus.
Lengva kalbėti ir daryti išvadas, kai faktas įvykęs, ir kitaip tikrai nebus. Tačiau lengvabūdiškai teigti, kad jis vis dar būtų aukštumoje, jei būtų gyvas, nereikėtų. Gyvenimas - nepastovi kalė ir mėgsta atimti tai, ką davė. Paimkim kad ir velionį Maiklą. Jei jis būtų užsilenkęs po kokio "Bad", jam nebūtų nukritusi nosis ir nebūtų tapęs savo paties parodija, keliančia gailestį. O kur dar plačiai nuskambėjęs Maiklo ir mažų berniukų jo lovoje skandalas? Aš nei teigiu, nei neigiu kas ten buvo. Dabar jau niekas nesužinos, bet faktas, kad karalius tėškėsi į purvą ir to purvo iki galo taip ir nepavyko nusivalyti. Ir štai jo nėra. Irdaug kas jį teprisimena kaip vargšą ligonį, pagaliau išsivadavusį iš savo agonijos. Ir būtent todėl aš manau, kad Nirvana vis dar aukštumoj, tik todėl, kad užsilenkė sexy banglentininkas :) P.S. Aš tikrai nuoširdžiai nemanau, kad Nirvanos muzika tokiajau geniali, kaip bandoma įteigti.
Taip išėjo kad tik iš Tarantino soundtracks atradau ją
kai isgirdau pirma nirvanos daina, nuo tada ir aplamai ant roko pasinesiau. labai savotiska grupe. per kazkoki dokumentini filma apie nirvana buvo pasakyta: jei ne gerzdziantis kurto baslas, grupe nebutu tiek pasiekusi😃
Ziauriai gera, viena megstamiausiu. Atsimenu kai vaikystej dar MTV turejom (po to kazkas susisiko kad dabar 6 kanalus matom) tai Kurt Cobain ziauriai grazus man atrode (ir dabar atrodo), labai nuliudau kai brolis pasake kad jis mires...
Nirvana recenzijų dar nėra — parašyk pirmą!






























