Onutė Narbutaitė

Naujienos

Naujausias albumasprieš 11 mėn.

Apie Onutę Narbutaitę

Onutė Narbutaitė – viena ryškiausių Lietuvos šiuolaikinės akademinės muzikos kompozitorių. Jos kūrybai būdingas individualus muzikinis braižas, stipri kompozicinė disciplina, subtilus emocinių būsenų… perteikimas ir glaudus muzikos ryšys su literatūra, istorija bei kultūrine atmintimi. Kompozitorė baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur kompoziciją studijavo Juliaus Juzeliūno klasėje. Jos kūrinius atlieka Lietuvos ir užsienio orkestrai, chorai bei kameriniai ansambliai. Onutės Narbutaitės kūryba apima simfoninę, kamerinę, chorinę, vokalinę ir sceninę muziką. Vienas svarbiausių jos kūrinių – 1997 m. sukurtas oratorinis ciklas „Centones meae urbi“, skirtas daugiakultūrei Vilniaus istorijai. 2026 m. leidykla „Ondine“ išleido naują 2024 m. padarytą kūrinio įrašą, kuriame dalyvavo Gunta Gelgotė, Nerijus Masevičius, Kauno valstybinis choras, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir dirigentas Robertas Šervenikas.

Veikla1982–dabar(44 m.)

Muzika

Bendruomenė

Alvydas1

„Tres Dei Matris Symphoniae“ („Trys Dievo Motinos simfonijos“) mišriam chorui ir orkestrui buvo rašomos 2002–2003 m. Brandenburgo valstybinio orkestro ( das Brandenburgische Staatsorchester Frankfurt ) užsakymu. Trys didelės dalys – Angelus Domini ( symphonia prima ), Bethleem ( symphonia secunda ) ir Mater Dolorosa ( symphonia tertia ) – apima tris svarbiausius su Kristumi ir Marija susijusius Naujojo Testamento momentus – Apreiškimą, Jėzaus Gimimą ir Nukryžiavimą. Šį triptiką įrėmina trumputė įžanga ( Introitus ), kurioje panaudotas Giesmių giesmės teksto fragmentas, bei pabaigos malda ( Oratio ), kurioje skamba Hildegardos von Bingen giesmės tekstas. Pagrindinės trys dalys parašytos remiantis tradiciniais Ave Maria, Gloria ir Stabat Mater tekstais. Visur vartojama lotynų kalba. Tai nėra oratorija tradicine prasme, o greičiau simfonija arba trys simfonijos, kuriose choras, nors ir ypač svarbus, tėra vienas iš balsų. Dažnai atsitraukdama nuo tiesiogiai artikuliuojamo kanoninio teksto, daugiau instrumentais pasakojama, arba tiksliau, – išgyvenama istorija tampa asmeniškesnė, intymesnė, nors kartu – ir labiau apibendrinta. Būtent subjektyvus žvilgsnis ir santykis, o ne ritualinis žinomų tiesų pakartojimas buvo akstinas prisiliesti prie šių šimtmečiais reflektuojamų dalykų. Tačiau tos per amžius besitęsiančios refleksijos, choralo tonais aidinčios po begalėmis skliautų, įsirėžusios begalėse tapytų, raižytų ar marmure kaltų klosčių, ir yra ta gelmė, kurioje bręsta tavasis „subjektyvumas“, neatsiejamas nuo šios inspiruojančios patirties. Onutė Narbutaitė

Panaši muzika