Roy Buchanan
Apie Roy Buchanan
Roy Buchanan - tai gitaristas, kurio vardas bliuzo ir roko istorijoje reiškia vieną dalyką: Fender Telecaster gali skambėti kaip šventas ginklas tinkamose rankose. Šis amerikietiškas muzikantas… sukūrė tokį unikalų ir ekspresyvų gitaros skambesį, kad "Guitar Player" žurnalas įtraukė jį į 50 geriausių visų laikų gitaros tonų sąrašą. Buchanan mokėjo išgauti iš savo Telecaster tokius garsus, kuriuos kiti gitaristai vėliau bandė atkurti tik su efektų pedalais - jis visą magiją darydavo rankomis, naudodamas harmonines technikas ir unikalų pirštų darbą. Nors didžiosios šlovės Buchanan niekada nepasiekė, jo įtaka gitaros scenai neginčijama. Pradėjęs karjerą dar paauglystėje Johnny Otis rhythm and blues grupėje, jis grojo šalia legendų - įrašė solo su Dale Hawkins, mokė groti Robbie Robertson (būsimą The Band gitaristą), sesijose dalyvavo su įvairiausiais atlikėjais. 1971-aisiais PBS dokumentinis filmas "Introducing Roy Buchanan" pakeitė viską - staiga apie jį kalbėjo John Lennon ir Merle Haggard, o Rolling Stones, pasak legendos, pasiūlė jam prisijungti prie grupės. Buchanan atsisakė, bijodamas prarasti savo muzikinę tapatybę ir savitvardą. Jo albumai "Second Album" ir "Loading Zone" pasiekė aukso statusą, tačiau tikroji laisvė atėjo 1985-aisiais su Alligator Records leidiniu "When a Guitar Plays the Blues" - pirmą kartą jis galėjo įrašinėti tiksliai taip, kaip norėjo. Buchanan stilius gimė iš evangelinio gospel, juodosios muzikos ritmo ir kantri šaknų, peraugtų per bliuzą ir roką. Jo garsas buvo amerikietiškas iki kaulų smegenų - nieko bendro su britišku roko triukšmu ar blizgančiu studijų poliravimu. Kai 1968-aisiais jis pamatė Jimi Hendrix koncertą ir suprato, kad jo paties rankomis kuriamus wah-wah efektus Hendrix pasiekia pedalais, Buchanan dar labiau sutelkė dėmesį į savo šaknis. Įrašai kaip "If 6 Was 9" ir "Hey Joe" rodo pagarbą Hendrix, bet Buchanan kelias buvo visiškai kitoks - ne psichedelinis šou, o minimalistinis meistriškumas. Trys dešimtmečiai kaip profesionalus gitaristas, dvylika albumų, aukso plokštelės ir didžiulė įtaka - vis tiek Buchanan liko po radaru. Tačiau būtent tai daro jo palikimą dar vertingesnį - jis priminimas, kad muzikoje svarbiausias ne šlovė, o skambesys ir sąžiningumas.