Naujienos
Muzika
2020–dabar
2010–2019
Bendruomenė
Man Back To The Water Below žymi reikšmingą tektoninį lūžį visoj grupės mąstysenoj ir teisingos krypties pasirinkimą. Typhoons yra vertingas šiuolaikinės roko kultūros ir roko madų indikatorius, bet, mano nuomone, tai nebuvo aukštos kokybės darbas. Typhoons grupė bandė sulydyti Muse ir The Weeknd skambesį ir pasiekti tokią šokiškai skambančią, šerdyje totaliai popsišką amalgamą su gitarų rifais. Šis albumas žymi grupės surimtėjimą ir nukrypimą į kitokį lydinį – bandoma komercionalizuoti, masėms priimtina forma įteigti 21 amžiaus artroką. Manau, kad šiame albume Royal Blood įkvėpimo daug labiau semiasi iš panašiai jau prieš daug metų eksperimentavusių The Strokes ar Arctic Monkeys. Todėl kai kur medžiaga gali skambėti išvestinė, neoriginali, bet man šitos dainos rodo, kad grupė jaučiasi daug labiau savo elemente. Arba jai tiesiog pavyko daug įtikinamiau aranžuoti dainas. Nors Ben Thatcher būgnavimas buvo vienas stipriausių Typhoons elementų, tačiau čia jis bene kiekvienoj dainoj ryškus, pabrėžiamas ir įneša daug energijos ir tuo pačiu subtilumo. Tai nėra virtuoziškas būgnavimas, bet toks, kokio reikia ryškiai roko dainai. Šiame albume beveik nebelieka sintezatoriaus, grojančio tame pačiame lygmenyje su gitara. Ten, kur sintezatorius yra, jis verčiau antraplanis, bet skamba skoningai ir efektingai (pvz, Tell Me When It's Too Late, The Firing Line, How Many More Times dainose). Netgi daug ženkliau išlenda pianinas (ypač Pull Me Through, There Goes My Cool dainose). Typhoons albume kartais ryškūs būgnai ir ryškūs sintezai nesisiejo, o čia skambesys daug labiau suvienytas. Galimai tas slypi ir ryškesniame boso vaidmenyje. Galbūt tuomet, kai Typhoons buvo išleistas, nepastebėjau bosinės linijos stokos tose dainose. Melodijos šiame albume labiau pavykusios, subtilesnės, nebe tokios paprastos (gal dėl to ir miniu grupės poslinkį nuo poproko link artroko). Nors mano mėgstamiausia daina albume High Waters dar galima laikyti poproko spektro gale (man tiesiog patinka jos natūraliai sunkus, bet tuo pat labai melodingas skambesys), bet štai Pull Me Through, There Goes My Cool ir lengvoji, pakilioji Waves tikrai atitinka naujoviško artroko kanonus. Yra ir įvairiausių smulkių variacijų. Štai The Firing Line skamba kaip Coldplay, o How Many More Times su daug reverb'o gitarose, tačiau ryškiu rifu ir aiškiai išreikšta 4 akordų progresija kėsinasi į Greta Van Fleet daržą įžengti. Galbūt man albumo pradžia dar kiek per daug primena Typhoon'išką požiūrį į kompoziciją (ypač Mountains At Midnight). Galimai dėl to albumą atidaranti kompozicija yra mažiausiai mėgstama albume. Tikiuos, kad Royal Blood toliau šlifuos savo naują kryptį. Palinkėsiu dar originalesnio požiūrio į kompoziciją, neatsisakant tų griausmingų gitaros rifų su daug distortion'o . Galbūt pavyks atrasti ir kažkokį papildomą kompozicinį akcentą, kuris dar labiau padės Royal Blood skambesiui išsidiferencijuoti iš The Strokes ar Muse sunkesniais momentais arba iš Arctic Monkeys lengvesniais momentais. 8 balai albumui.
Iš karto pagalvojau apie Queens of Stone Age ir akyse iškilo energetiko pripampusio naktinio klubo lankytojo paveikslas. Muzika, daranti poveikį.
Gera daina, o dėl pabaigos tai nieko man patiko, kad dar kažko netikėti pridėjo ant galo
Zinau jie nerealus.. ir kile is Brightono kur as gyvenu :)
Vienas iš geriausių visų mano atradimų - Royal Blood ! https://youtu.be/sbx95gBb5HM https://youtu.be/BermIHe03zU
Temų apie Royal Blood dar nėra — pradėk pirmą!
Royal Blood recenzijų dar nėra — parašyk pirmą!

























