Apie The Doors
„The Doors“, viena įtakingiausių ir kontraversiškiausių 7-ojo dešimtmečio roko grupių, suburta buvo Los Andžele 1965-aisiais metais. Ją įkūrė „UCLA“ universiteto studentai, klavišininkas Ray‘us… Manzarek‘as ir vokalistas Jim‘as Morrison‘as, pasitelkę į pagalbą būgnininką John‘ą Densmore‘ą ir gitaristą Robby Krieger‘į. Grupė niekuomet į savo sudėtį taip ir neįtraukė bosine gitara grojančio muzikanto – jų dainose dominavo elektrinis Manzarek‘o instrumentas ir gilaus, skardaus balso Morrison‘o vokalas, kuriuo jis įdainuodavo tikrai poetiškus „The Doors“ dainų žodžius. 1966-aisiais metais grupė pasirašė sutartį su įrašų kompanija „Elektra Records“ ir išleido pirmąjį savo albumą „The Doors“, kurio daina „Light My Fire“ 1967-aisiais metais tapo dideliu hitu. Kaip ir singlas „Light My Fire“, debiutinis albumas tapo masyviu hitu, ir išlieka, kaip vienas labiausiai jaudinančių bei novatoriškiausių psichodelinės eros įrašų. Savo muzikoje grupė maišė bliuzą, klasiką, rytietiškus elementus bei popsą, o tai leido jiems skambėti taip, kaip niekas iki tol. Savo sodriu, virpinančiu vokalu ir niūriomis poetinėmis vizijomis, Morrison‘as išnagrinėjo tamsiausius ir labiausiai jaudinančius psichodelinių potyrių aspektus. Debiutinis jų albumas buvo toks puikus, kad faktiškai „The Doors“ atsirado nemažas spaudimas vėl sukurti ką nors panašios vertės ir, nors keli vėliau sekę jų darbai buvo aukščiausios rūšies, grupė taip pat pradėjo susidurti su savo nutrūktgalviškų, nerimą keliančių vizijų stoka. Jau pasirodžius trečiajam jų albumui, grupės nariai atrodė išvarginti ir pasklido kalbos, kad jų minčių bei vizijų rezervuaras – išseko, o kai kurias dainas jie tiesiog nukopijavo iš senesnių savo darbų. Albume „The Soft Parade“, grupė eksperimentavo su variniais pučiamaisiais instrumentais, miksavo gautus rezultatus. Roko pogrindžio atstovų be didelio pagrindo apkaltinti tuo, kad pasuko į popsą ir kreipė dėmesį tik į pardavimus, grupė atsakė kritikams paskutiniuosiuose dviejuose albumuose, kuriuos dar įrašė su vokalistu Morrison‘u. Juose, o ypač 1971-ųjų „L.A. Woman“, jie savo įkvėpimus išreiškė atlikdami kūrinius šalto lyg akmuo bliuzo stiliumi. Nuo pat veiklos pradžios, „The Doors“ koncentravosi ties charizmatiškuoju Morrison‘u, kuris trumpos grupės karjeros metu nuolat darėsi vis nestabilesnis. 1969-aisiais Morrison‘as buvo areštuotas dėl incidento, kurio metu jis sukėlė pavojų koncerto Majamyje metu. Šis incidentas vos neišardė grupės.. Nepaisant to, „The Doors“ sugebėjo sukurti visą seriją sėkmingų albumų ir singlų iki 1971-ųjų metų, kada, baigus įrašinėti albumą „L.A. Woman“, Morrison‘as pabėgo į Paryžių. Ten jis ir mirė perdozavęs narkotikų. Trys išlikę „The Doors“ nariai bandė tęsti veiklą be jo, tačiau galiausiai nutraukė šiuos bandymus ir grupės karjera galutinai baigėsi. „The Doors“ ir Morrison‘o legenda tęsėsi ir plėtojosi per daugelį roko gerbėjų kartų: 9-ojo dešimtmečio viduryje Morrison‘as buvo tokia pat didelė žvaigždė, kaip ir 7-ajame dešimtmetyje, o leidybinė kompanija „Elektra“ pardavė daugybę originalių „The Doors“ albumų, o taip pat perleistų darbų bei koncertinių albumų, surinktų per tuos gyvavimo metus. Leidėjai tiesiog užtvindė knygų parduotuves „The Doors“ ir Morrison‘o biografijomis. 1991-aisiais, režisierius Oliver‘is Stone‘as sukūrė filmą apie grupę - „The Doors“, kuriame Morrison‘o vaidmenį atliko Val‘as Kilmer‘is.
Muzika
1970–1979
1960–1969
Bendruomenė
Atradau juos iš naujo kaip reikiant visai neseniai. Dabar tai ima man reikšti tiek pat, kiek The Cure. Kultinis narkomanas padarė savo. Nors ir prieš grupės atsiradimą gerai pavartodavo. Patiko tas skandalas, kai apsinešęs viešai parodė penį koncerto metu ir buvo suareštuotas Ir vis tiek jį myliu, kad ir be narkotikų jis negalėjo. Graži jo meilės istorija, visą grupės gyvavimo laiką, ir dar prieš tai. Klavišistas irgi nuostabus, tos variacijos "gliūčina". Let me sleep all night in your soul kitchen. Kitą kartą nuvykus į Paryžių būtinai aplankysiu jo kapą.
Nu ir kas, kad nesakei, bet pasakymas "jei cia klasikinis rokas, tai nemegstu" tai irgi žudo. Tai išeina taip, kad muziką renkiesi ne pagal tai kokia ji yra, o pagal tai koks grupės žanras. Nes The Doors kiek suprantu nesi girdėjęs. Žodžiu, esmę supratai. Ir šiaip tu man atrodai tiesiog apsėstas to, koks grupės stilius. Jei metalas tai zjbs, o jeigu ne - tai nieko vertas šlamštas. Pavyzdžiui, The Doors yra visa galva aukščiau už kokius nors Deicide ar bet kurią kitą metalo grupę. greitas malimas gitara toli gražu nerodo profesionalumo. Perdėtas techniškumas muziką padaro nebe tokią jausmingą. O dar kai užkriokiama apie mėsas ir kraujus tai atrodo kiek juokingai. Taip, metalas rimta muzika, bet kai kurie "metalistai" jau persistengia su ta "geros muzikos" sąvoka. Tu, kiek pastebėjau, irgi. Aš pati klausau metalo jau gan ilgai, ir man patinka CC, Deicide, Death, Carcass ir kitos grupės, taip man patinka growl'as, taip man tai atrodo gan reikšminga muzika, bet tai nereiškia, kad visa kas liko už metalo ribų yra šūdas, kad klasikinis vokalas knisa ir kad žodžiai ne apie mėsas ir žarnas yra mėšlas. Tiesiog reikia žvelgti plačiau, ir nebūti taip paniškai priklausomam nuo grupės stiliaus.
the doors. mano hippiu muzika... kaip jau kazkas sake: kaip ne is sio pasaulio... lyg visos dainos butu parasytos apsisvaiginus nezinia kuo... gal delto as taip ja ir vertinu... o del atlikejo Jim Morrison girdejau per zinias bbc kad ATSKLEISTA DIDZIULE PASLAPTIS: is pat pradziu jau visi zinojo bet slepe kad jis mire nuo perdozavimo yra ir liudininku ir faktu,,, bet visa tai buvo slepta del gerbeju islikimo....
The Doors. Kažkas ne iš šio pasaulio.. Jų dainos man suteikia tiek energijos, tiekp potyrių, tiek adrenalino. Sunku apsakyti būseną, kurioj esu, kai jų klausausi. Ir Jim'as.. Ach.. Įdomi asmenybė tai tikrai. Gaila, kad nelemta jo pažinti. Jų filmas kiekvieną kartą mane vis įkvėpia patirti kažką naujo.. The Doors. This is the end. My beautiful friend, the end..
Bet jie patys sakė, kad ans "performancas" buvo kažkoks keistas ir neįprastas, nes studijoj kur jie grojo buvo žiauriai šalta ir per pauzes tarp dainų buvo taip tylu ,kad Doors'ai pasimesdavo ir pamiršdavo ką toliau grot.Tikrai geras koncas kur galima iš arti pamatyt Jim'o vaidybą, bet man asmeniškai labiau patinka "The Doors live at the Hollywood Bowl". O dėl tų knygų tai jūs geriau padėkit anas atgal į biblioteką ir eikit koncų žiūrėt ir Jim'o poezijos skaityt, taip daug daugiau apie jį sužinosit nei perskaitę kad ir 100 biografijų.
The Doors recenzijų dar nėra — parašyk pirmą!
The Doors dainų vertimų dar nėra — išversk pirmas!








































