The Night Flight Orchestra

Apie The Night Flight Orchestra

„The Night Flight Orchestra“ – 2007 metais death metal grupės „Soilwork“ vokalisto Björn "Speed" Strid ir gitaristo David Andersson suburta švedų grupė. Strid ir Andersson šį kolektyvą subūrė… norėdami groti visai kitokį muzikos stilių nei „Soilwork“ – klasikinį sunkųjį roką. Vėliau prie jų prisijungė bosistas Sharlee D'Angelo (iš grupės „Arch Enemy“), klavišininkas Richard Larsson ir būgnininkas Jonas Källsbäck. Šia sudėtimi grupė 2012 metais įrašė pirmąjį studijinį albumą „Internal Affairs“, o pirmąjį koncertą surengė tik 2013 metais dėl intensyvios „Soilwork“ ir „Arch Enemy“ koncertinės veiklos. 2015 metais prie grupės prisijungė perkusininkas ir gitaristas Sebastian Forslund, taip pat kolektyvas išleido antrąjį studijinį albumą „Skyline Whispers“, o 2017 metais – ir trečiąjį studijinį albumą „Amber Galactic“, kuris buvo pripažintas kritikų ir gerbėjų bei buvo nominuotas „Swedish Grammy“ apdovanojimui geriausio roko bei metalo albumo kategorijoje. 2017 metų pabaigoje „The Night Flight Orchestra“ surengė pirmąjį koncertinį turą Europoje. Tais pačiais metais prie grupės prisijungė pritariančiosios vokalistės Anna-Mia Bonde ir Anna Brygård. Ketvirtasis studijinis albumas „Sometimes The World Ain't Enough“ buvo išleistas 2018 metais ir taip pat nominuotas „Swedish Grammy“ apdovanojimui toje pačioje kategorijoje. Grupė surengė dar vieną koncertinį turą Europoje. 2020 metais „The Night Flight Orchestra“ išleido penktąjį studijinį albumą „Aeromantic“.

Veikla2007–dabar(19 m.)

Muzika

Kitos dainos

Bendruomenė

einaras13

Yra nemažai žmonių virtualioj progerių bendruomenėj, kurie giria šią grupę už klasikinio roko revitalizavimą. Išties, muzika labiau primena kokį Bruce Springsteen negu kad 2020-ųjų muziką. Ir tas daroma tikrai kruopščiai, pridedant tipinių to laikmečio hardroko elementų, klasiškai skambančių gitarų. Vietomis išlenda toks Manfred Mann's Earth Band kvapas (o MMEB juk dalimi yra Springsteen'o koverių grupė), bet šiek tiek ir tokio Journey ar Foreigner tipo areniškumo . Vienas kitas ir progresyvo elementas išlenda ilgesnėse dainose. Singlas Divinyls išvis pereina į poproko kategoriją ir skamba nesunkiau nei kokie Alphaville, kai jie sunkūs, arba The Cars, kai jie lengvi. Curves man skamba kaip kažką, ką parašytų Pete Townshend naujam The Who albumui kokiais 1977-ais, gerai kažko parūkęs. Fankiškas gabaliukas su baladiniu prieskoniu. Turėtų gerai veikti su Daltrey vokalais. Viena mėgstamiausių albumo dainų, kaip ir po jos sekanti Transmissions , kuris išgrynina visą gerumą iš 9-ojo dešimtmečio areninio roko. Taip pat patiko Taurus, skamba kaip greitesnis Foreigner gabaliukas. Geriausia albumo daina man yra paskutinioji Dead of Winter. Labai kokybiškas, išplėtotas, bet ir pompastiškas sunkus rokas. Gaila, kad beveik pusė albumo man nesuveikia ir atrodo gerokai nykiau nei tai, ką grupė išspaudė su Dead of Winter. Dėl tos pačios priežasties man nesuveikė ir ankstesnis jų albumas Sometimes The World Ain't Enough, su kuriuo ir atradau šią grupę. Nors visam albumui rašau 8-etą , bet turėsiu omeny, kad šitame albume yra 4-5 kietos dainos, kurias tikrai malonu karts nuo karto įsijungti.