Žinau, kad nežinau
Aš nežinau, kodėl gyvenime turėjo būti tiek kančios
Ir nežinau, kodėl tas liūdesys viduj dar vis gyvena
Žinau tik aiškiai, kad tas jausmas niekada neišgaruos
Tas šildančios ugnies šaltinis amžinai širdy rusena
Aš nežinau, kodėl gyvenimas kančia turėjo tapti
Jeigu mes ne kančiai esame ant Žemės padėti
Kiek dar pamokų gyvenimo mokykloje išmokti
Kol neregiai pradės matyti viską Visatos akimi
Ir nežinau tikrai, ar aš kažką žinau apie šį pasaulį
Jei faktas būna įtikėta perspektyva bepročio idėjos
Ar reikia nenuginčijamų tiesų mums visada ieškoti
O gal geriau tik bėgti nuo tos visuotinės panacėjos
O dar aš nežinau, kiek tikrai būtybę šią pažįstu
Atrodo, vis aiškiau matau tave su kiekviena diena
Vis dėlto, šviesos vėl prislopsta, aš ir vėl nutolstu
Ir neregiu tampu, o pasaulis veikia ta pačia tvarka
Nežinau, kodėl, bet reiškiniai gyvenime geriausi
Nesiseka lengvai, be vargo, prakaito ir ašarų sūrių
Kol savo rūpesčio, atsidavimo sutrypt neatiduosi
Tol nesitikėk laimėti tų širdžių būtybių išdidžių
Nežinau, iš kur gi kyla tas jausmas tyras, begalinis
Kaip neišseko nuo kančių ir beprotiškų minčių ugnis
Ir netgi nežinau, ar jausmas tas tikrai neapgaulingas
Ar tai ne egoizmas, gimęs iš visuomenės godžios
Tai, ką aš tikrai žinau, yra, nors man ir skauda
Verta ir toliau kentėt, kai iš kažkur išniręs džiugesys
Horizonte, rytmetiniais saulės spinduliais pakyla
Ir šitaip priverstinai nutyla viso skausmo kuždesys
Šitą dalyką aš parašiau maždaug per pusantros valandos, realiai per valandą su trupučiu, tačiau dar užtrukau redaguodama vis kažką, kas per daug blogai skamba, kad skambėtų mažiau blogai. Parašiau tai kilus netikėtam kūrybiniam polėkiui, su nesibaigiančiu galvos skausmu (tuo tokiu, spaudžiančiu), bežiūrint filmą Persepolis (2007), nors jis ir neturi nieko bendro su šiomis mintimis, ir viena kažkuria smegenų dalimi, kaip ir beveik visą savo buvimo atsibudus laiką, kontempliuojant savo gyvenimą. Palieku savo šitą istorinį šaltinį, kad ir kas perskaitys, kad ir kam įdomu bus, teisti, maišyti su žemėmis, o gal ir kopijuoti, pasiimti kaip savo, nesvarbu man. Nors kaži kam čia galėtų kilti mintis kopijuoti tokį profesionalumo trūkumu persmelktą eilėraštį (gerai, aš panaudojau tą žodį). Priežastis, kodėl kažką publikuoju išvis, o ne pasilieku sau, tai dėl to, kad man svarbu kažkam (kad ir orui) perteikti tam tikras idėjas, savo pačios dalį, tiems, kuriems kaip ir man, įdomios žmonių istorijos ir patys žmonės, kuriems patinka nagrinėti, ar bent atsižvelgti į tai, kas dedasi kitų galvose bei bandyti prigretinti prie savęs. Šis sakinys galbūt galėjo kažkam pasirodyti kaip serijinio žudiko mintis, bet, nors man psichiatrijos ir neurologijos mokslai yra vieni įdomiausių, aš tuo ir baigiu (bent kol kas). Taip pat tai yra kai kas daug daugiau, kaip ir turbūt beveik viskas, ką aš gyvenime darau, nei vien tik paprastos mintys, nei vien veiksmas, vardan veiksmo arba dėl praktinės naudos, tai yra ir žinutė. O ta žinutė, ji gali būti priskiriama daug kam, pagal kiekvieno situaciją, tačiau, vis tik, iš mano pusės, ji yra skiriama tik vienam asmeniui ir šiuo metu tai yra vienintelis būdas, kaip galiu perduoti informaciją - mano, matyt, sielos kalba - kūryba. Kadangi žodžiai tikrai yra praradę savo prasmę, tapę pernelyg nuvalkioti, išsikreipę savo reikšmėmis, ir galbūt jie tiesiog pasibaigė, nes viskas, ką buvo galima sudėti į juos, kas tilpo į tų žodžių reikšmes, jau buvo išsakyta. O neišsakyta, nutylėta, tiesą sakant, yra daug daugiau, ir tas daugiau yra visa tai, kas žodžiais neapibūdinama. Štai kodėl lieka kalbėti tik arba veiksmais, arba kūryba. Tų veiksmų matyti nelabai gali, o ir nėra jų tiek jau daug, kai gyvenimas verčia tarsi užmigus, automatiškai atlikinėti įvairias pareigas, tačiau ką gali žinoti, galbūt kartais darai kažką gero pats to nežinodamas, nesuvokdamas. Kūryba kyla pati, aš negaliu pasirinkti, kada noriu kurti, tai tiesiog ima ir nutinka bet kuriuo momentu. Tai yra reiškinys, vienas gražesnių man gyvenime, dėl kurio yra miela gyventi. Ir gyventi tikrai yra puiku. Kažkada buvo ilgai trunkantys momentai, ilgi momentai laiko perspektyvoje, kai gyvenimas atrodė tik kaip gili tamsi duobė, į kurią įkritau, ir be jokių šansų išlįsti į šviesą. Tamsa atrodė tokia amžina, kad pamiršau kada, kaip ir kur aš įkritau, atrodė, kad visada joje ir buvau, kad visada man ir buvo skirta joje likti, kitokių alternatyvų regėti negalėjau. Bet visą laiką man švietė kažkoks nedidelis šviesos spindulėlis, kurį per miglą mačiau, tik negalėjau paliesti, ir jis visą tą laiką man, nors ir nesąmoningai, teikė tą šviesos šaltinį, kurio man taip reikėjo. Tas šviesos šaltinis neleido visiškai nustoti kovoti, dėl jo ir tik dėl jo, aš vis bandžiau ropštis aukštyn į šviesą. Ir nors vis iš naujo įkrisdavau, iš kažkur atsirasdavo jėgų bandyti keltis vėl. Nesuprasdavau kaip, iš kur, vis klausdavau savęs to, bet dabar, kai atrodo, kad vis geriau suprantu, kodėl dalykai yra tokie, kokie yra, man viskas pradeda atrodyti logiška. Taigi todėl aš ir jaučiu amžiną dėkingumą savo tam šviesos spindulėliui, net jei jis man šviečia netiesiogiai, kažkur pasislėpęs ir iš toli, aš vis tiek jaučiu tą šviesą, taip, lyg ji būtų apsigyvenus manyje ir lyg būtų pradėjusi šviesti iš manęs pačios į visą aplinką. Šitu savo tekstu turbūt atidaviau paskutines savo jėgas, bandydama rasti tuos teisingus žodžius, ir vis tiek tai tėra maža dalelė to, kas iš tikrųjų yra tikra, gyva, jaučiama, nors ir akimi nematoma. Kažkas, kas nei moksliniais terminais, nei paprastu, racionaliu, loginiu protu, bent kol kas (o protingų atsakymų tikrai buvo ieškota) paaiškinti neįmanoma. Taip, aš tikiu, kad tai yra amžina, tikiu, kad tai yra kažkas nepaprasto, ir tikiu, kad viskas vyksta tikrai ne be reikalo. Gyvenimas yra puikus, tikrai toks yra, ir bus, nes šviesa šviečia vis ryškiau. Žinau, kad daug ko nežinau. Bet tikrai žinau, kad gyvenimas blogėti negali. Protas evoliucionavo į naują lygmenį, požiūris įgavo savo kol kas didžiausią, maksimalų šviesumą, ir tai tiktais pati pradžia. Žinoma, įvairūs skirtingi ir sudėtingi momentai dar laukia priešaky, tačiau jie yra neišvengiami ir reikalingi, kadangi be to kontrasto pasaulyje išsiversti neįmanoma. Ir belieka tik su smalsiu linksmumu stebėti, kas bus toliau. Žinutės pabaiga.

Komentarai
Kad nėra to pesimizmo... :D Tenais tas pesimizmas simbolizuoja daugiau praeitį, nei dabartį. O ir be jo eilės mažiau įdomios būna kažkaip. Juk nerimuosi visada tik apie gėlytes ir drugelius. Ir prašom nepamiršti, kad pesimizmo ir optimizmo lygiai žmonėse yra tokie, kokie susiformavo iš jų aplinkos išorinių veiksnių. Na ir kadangi aplinkos ir požiūriai kinta, tai kinta ir tie lygiai... Na, naudodamas šitą savo radikalų teiginį, ginčijiesi su pačiu Martin Gore. Nors jo, jie nėra visai beverčiai, tiesiog kartais geriau mažiau žodžių, nei daugiau.
Eilėraštukas gana standartinis ir kasdieninis (daug geriau nei Sahja, bet iki Gėtės irgi tar toloka), jo nekomentuosiu, bet kiek ten "kančios", tai o baisulėliau... Skelbkime pesimizmą naująja mūsų religija! Žodžiai nėra beprasmiai. Tiesiog visų klausytojų ir kai kurių sakytojų/rašytojų galvos atbukusios. Žinutę perskaičiau ir supratau. Tai tiek.
Kas dar?
man patiko rimavimas: idėjos panacėjos