KūrybaKita
Nesėkmingi bandymai/Šviesos šaltinis
Visi nesėkmingi bandymai sukasi galvoje,
Neramių dramblių kojos kelia žemės drebėjimą,
Nesėkmingi bandymai išsivaduoti iš proto kalėjimo -
Viskas veda į pažįstamą beprotybės uostą,
Kuriame pasodinti žiburį į laivą, stebėti tolstantį
Yra viskas, ką dar gali padaryti.
Paleisti, paleisti, paleisti, išsivaduoti,
Nevalia ilgiau meluojant sielą guosti,
Ir atvėrus protą, įsileidus laisvės šviesos šaltinį,
Kraujo srovėje jauti naują palaimingą karštį,
Bet širdis prispausta dramblio kojos, kūnas negali judėti,
Jis užgultas šio pasaulio svorio, ir tu negali patikėti -
Ramybė kai kuriems gyvenime yra prarastas rojus.
Išlydėtasis šaltinis grįžta ilgesingais minčių klodais,
Kai sakai, kad tai jau paskutinis kartas,
Tai būna apgaulingų lūkesčių butaforijos,
Šviesos šaltinis degina, įsižiebęs lyg amžina ugnis,
Ta liepsna mintis maitina ir tuo pačiu kankina,
Plėšo venas, kurių seni nuodai groteskiškai išbėga.
Laikas, laikas vėl palikti šventą vietą, išsižadėti šviesos,
Pasižiūrėti, kiek autentiškumo liko namuose savuos,
Vėl sustoti, pasislėpti ir viską pamiršti,
Lyg skęstant vandenyne ir nenorint išnirti,
Nei mėlynas dangus, nei saulė geltona negelbėja,
Nei raudoni namų stogai, brangūs daiktai degantys,
Liko tik sapnas, kurį privalai kasdien nugyventi,
Vienas, vandenyne, tamsoje ir beprotybėje,
Matydamas tik savo subraižytą kūną atspindyje.

Komentarai
Suprantu, kad šios gairės gali kelti asociacijas su nagrinėtais minėtų grupių tekstais, galbūt pasąmoningai jie mane ir paveikė kažkiek. Jeigu bandant sugretinti kūrybą su muzikiniais įtakos šaltiniais, tai dar pasakyčiau, jog The Cure tekstai, Roberto Smith'o stilius irgi gali pasirodyti ganėtinai artimas manąjam (o ir klausant šios grupės dainų esu daug eilių parašius). Tačiau ne jų muzika iššaukė manyje mintis, tikrasis įkvėpimo šaltinis yra kitoks, o tų grupių kūrybos patirtis man tik padeda išsireikšti. Mano tikslas nebuvo palikti skaitytojui gilaus įspūdžio. Mano tikslas buvo išreikšti savo vidinę būseną laisvu, nesuvaržytu, savu stiliumi. Tačiau jeigu bandant įsprausti šį kūrinį į kokius nors rėmus, tai apibūdinčiau jį kaip postmodernistinį eksperimentą, galbūt kiek avangardinį. Taip pat pasakyčiau, kad jaučiasi daug simbolizmo. Kokį priskirti kūrinio tipą... tai nei esė, nei miniatiūra, nei eilėraštis (kaip aš jį suprantu), tai greičiausiai galėčiau įvardinti kaip proto fragmentą, širdies/sielos poemą. Dėl ko nelabai ką pašalinis skaitytojas gali pasakyti/pakritikuoti, kadangi čia grynai buvo ieškoma tobuliausios asmeninės jausminės, emocinės išraiškos. Interpretacijoms irgi vietos nelabai yra, nes jokių mįslių, asociacijų, loginių sekų irgi nepalikau. Apskritai savo eilėse tokių dalykų nelabai darau, nes nemoku, aš tiesiog dedu kortas ant stalo. Dar, jeigu bandant sugretinti mano šį laisvų eilių kūrinuką su kokiais nors gigantiškais poezijos etalonais, galiu paminėti Walt'ą Whitman'ą ir ypač jo genialią poemą "Song of Myself". Jo stilius man jaučiasi labai artimas, o mintys gerai rezonuoja su maniškėm. Nors nesakau, kad ir identiška viskas (nepradėsiu lyginti). Netgi norėčiau pasidalinti porą ištraukų: "I believe in you my soul, the other I am must not abase itself to you, And you must not be abased to the other. Loafe with me on the grass, loose the stop from your throat, Not words, not music or rhyme I want, not custom or lecture, not even the best, Only…
Kur man tai jau girdėta?- beprotybės uostas, laisvės žiburys, paleisti = išsivaduoti, apgaulingi lūkesčiai, šventa vieta, panardinimas vandenyne. Sakyčiau, autoriaus tamsias mintis ir depresyvią nuotaiką įtakoja gotikinė muzika ir tekstai tokių grupių, kaip Paradise Lost ir Opeth. Apie patį eilėrašti man kalbėti sunku. Laisvas eiliavimas be jokių kanonų retai palieka gilų įspūdį. Tais atvejais, kai autorius pateikia skaitytojui mįsle ar asociacijų grandinę, tas pasiteisina. Vienas toks trumpos poezijos perlas yra haiku, ilgos - T. Elijoto poema „Waste Land“. Proto, mąstymo ir dvasinės negalios tema neretai užkabinama autorės pastaruose dienoraščiuose bei diskusijose. Dviejų dienoraščių filosofiniai „vykruntasai“ čia įgavo poetinę išraišką ir dvasinės kančios būseną nušviečia daug suprantamiau. Jei ne suprantamiau, tai apčiuopiamiau intuityviai. Bent nerimo bangas aš tikrai pagavau. Ps. Kas slypi po nuoroda „kita“? Esė, miniatiūra ...?