
Prometėjo kepenys (ne kepsnys)
Buvo momentas gyvenime, kai visiškai nustojau reflektuoti. Pasakiau sau, viskas, gana, užtenka save kankinti, daug geriau pasiduoti gyvenimo tėkmei ir irtis toliau negalvojant.
Ir taip, gyventi atjungus smegenis lengviau. Tai yra lengvas kelias: pasiduoti hedonizmui, nihilizmui, dar kažkam, kas nebyloja apie pastangas. Gerai, kad turi tokį pasirinkimą.
Bet tada pasirodo, kad tas pasirinkimas buvo tik iliuzija. Kad taip gyvenai tik nuo kažko bėgdamas, nenorėdamas susidurti su nepatogia tiesa, vengdamas imtis veiksmo, kurio imtis Visata tau šaukia į apkurtusias ausis.
Ir tada gyvenimas teškia tave veidu į cementą, nes kitokiu būdu nepraregi ir neišsivalai ausų. Ir tada sukruvintu ir išoperuotu veidu atsikeli. Ir pasižiūri į viską naujomis akimis.
Galbūt negalvojimas yra tik prabanga, kurią ne kiekvienas sau leidžia. Galbūt negalvoti tinka tiems, kurie jau galvojo užtektinai (tik neaišku, kiek tas užtektinai). O iki tol – deginkis ir kraujuok iš naujo.
Mintys nukeliavo pas Prometėją, prisiminus, kaip Dzeusas jį nubaudė už tai, kad pavogė ir vėl atnešė iš žmonijos atimtą ugnį, kad išgelbėtų ją nuo išnykimo. Sukaustytą grandinėmis Kaukazo kalnuose, jį kiekvieną dieną aplankydavo erelis ir kapodavo jo kepenis, kurios per naktį atsistatydavo, o kitą dieną vėl būdavo kapojamos.
Laikas galbūt gydo tas žaizdas, kurios užveriamos, bet Prometėjui laikas tuo metu reiškė tik nesibaigiančią atsinaujinančią kančią. Lygiai kaip tos Prometėjo kepenys, mes kartais esame priversti vis iš naujo kraujuoti ir gyti kol išsilaisviname iš grandinių ir iki galo išgyjame.
Ir nežinau, ar tai Heraklis nuima nuo mūsų grandines. Bet tai nebūtinai tik mūsų pačių pastangos. Nes kam imtis veiksmo savo valia, jeigu patogiau jo nesiimti. Visi nepatogūs pokyčiai yra aukštesnės valios apraiška.
Dar šiek tiek plečiantis į pokyčių temą, neseniai išgirdau kelias puikias mintis:
„Nereikia deginti savęs tam, kad apšviestum kito kelią.“
Ir
„Kai kurios liepsnos dega ryškiau ne pasislėpusios už sienų... o kai pagaliau susiduria su oru – ir išmoksta degti nesudegindamos visko aplinkui.“
Keletas puikių, teminių (bent jau man) dainų, kurių dainų žodžių šį kartą neparašysiu. Nes praktiškai visi žodžiai yra labai tinkantys ir negaliu išrinkti kelių eilučių paryškinimui. O jei parašysiu visus, dienoraštis greičiausiai pasidarys neskaitomas.
1. Pirmoji – Peter Hammill - The Institute of Mental Health, Burning (1975, Nadir's Big Chance), kuri literally yra apie psichinės sveikatos įstaigos pastato degimą (nors potekstė gal ir ne apie tai, dar nespėjau pasigilinti). Bet trumpai tariant, it's burning, burning, burning...
2. Antroji – Pink Floyd - Wearing the Inside Out (1994, The Division Bell) iš albumo, kuris visas yra komunikacijos tematikos, tai ir ši daina apie tai, nors ji leidžia sugalvoti sau ir naujų prasmių, dėl ko jos tekstą labai vertinu ir mėgstu (o kokios tos prasmės, kiekvienas tegul renkasi savo). Tiesa, čia pateikiu gyvą įrašą iš koncerto Remember That Night (2006) su David Gilmour ir Richard Wright dėl gyvo atlikimo atmosferos.

Komentarai
Taip, liūdesys ir pyktis. Dabar būtent taip jaučiuosi. Pasaulis neteisingai surėdytas.
Atsiprašau, jei ką nors įžeidžiau savo komentarais po šiuo dienoraščiu. Tokių intencijų niekada neturiu. Vertinu visus komentarus, net jei jie po vieną žodį. Tačiau visi esam žmonės ir kartais aplanko tokie dalykai kaip liūdesys ar pyktis, ir jie išeina savais būdais. Tikiu, kad tokių būdų daugiau nepasitaikys, o jei pasitaikys, atsiprašau dar kartą iš anksto.
Cia net humoras pavadinime skamba: jei isimsi raide e is KEP-NYS ir idesi i KEP-NYS s gausi kepsnys. Inovatyvi shutka tik dabar pagavau chachacha
Kada nebuvo sunku asocijuotis... Man tai žmonių požiūris į degantį pastatą simbolizuoja tai, kaip žmonės mato (ar nemato) kaip tu degi. O pastatas tada - tu (autorius, pirminis subjektas). Bet žodžiu, rašinėkit tuos savo 200 komentarų kartu su Silentist, kol apsivemsit. O aš gal jau eisiu.
Sena paslaptis - apie Konditeriju rasai
Ne ne ne, reikia po 200 komentarų rašyti po dienoraščiais, kaip prieš kažkeliolika metų. Pas mane nebuvo momento gyvenime, kuomet nenorėčiau reflektuoti... deja, aš taip pat nenoriu nieko nedaryti, o kai viską darai, tai dažnai tai savirefleksijai tiesiog nelieka laiko. Tai vėlgi, sunku asocijuotis man su šio dienoraščio tema. PH daina greičiausiai neturi gilesnės potekstės. Ji parašyta velniažin kada (greičiausiai 1967-ais ar 1968-ais metais), tekstą parašė Chris Judge Smith, muziką PH; kaip pats PH yra sakęs, tai buvo laikai, kai kvailiojo ir neturėjo aiškios trajektorijos, apie ką ir kaip rašyt. Galbūt būtų galima pritempinėt, kad aptariamas degantis psichinės sveikatos institutas yra paties subjekto psichinė būsena, bet tekste esti per daug tiesmukumo (gan detaliai apibūdinamas ir pastatas, ir žmonių požiūris į jį ir pan.), tad galvoju, kad teksto prasmė gan tiesioginė. In general nėra mano mėgstama PH daina, nei muzikaliai, nei lyriškai. O vat Wearing The Inside Out yra mano favoritas The Division Bell albume. Paties albumo neklausiau jau daug metų, tačiau Wearing The Inside Out kartkartėmis įsijungiu.
Šiaip, kaip bendra taisyklė, nėra būtina rašinėti komentarų, jeigu nėra ką jais pasakyti. Bet ačiū už dėmesį, pasidžiaugiau.
Perklausiau visą.
Apie artima asmeni rasai
Darbo birzoj galeciau ilgai taip filosofuoti bet tarpininke sakytu viena zodi: GET-A-LIFE
Jung, C. G. (1973). Synchronicity: An acausal connecting principle. Princeton University Press. Einstein, A. (1931). The world as I see it. Philosophical Library. Tesla, N. (1919). My inventions: The autobiography of Nikola Tesla. Electrical Experimenter Magazine.
Graikai
Until you make the unconscious conscious, it will direct your life and you will call it fate. C.G. Jung