Idėjos plaukia iš galvos tiesiog nesustabdomu srautu, grasina paskandinti. Mirtis nuo malonumo juk yra žymiai geriau nei nuo liūdesio. Kurį laiką pagyveni skęsdamas kažkokio laipsnio depresijos liūne, kai kiekviena diena slenka panašiai ir savo konsistencija pradeda žudyti, o vieną dieną atsikeli ir supranti, kad laikas kažką keisti, laikas įjungti užsmaugtą valią, nes juk nenori numirti dar prieš pasiekdamas senatvę. Ir tada dangus tarsi pasiunčia tau šaltinius, priemones, kurios padeda pažadinti savo miegantį potencialą. Staiga viskas aplinkui nušvinta ir tu tarsi supranti, kodėl čia esi. Bet tikslių žodžių vis dar surasti negali. Žinai, kad esi ilgame ir sudėtingame kelyje, žinai, kad savo kelionę dar tik pradėjai, tad kaip gali žinoti, kas esi, jeigu dar nespėjai pažinti pasaulio?

Šiuo metu turėčiau daryti kažką kitą, tačiau aš štai sėdžiu su laptopu ant kelių ir rašau šiuos žodžius. Ir nei kiek nesigailiu, kadangi žinau, jog pasiduodu grynam sielos postūmiui, renkuosi neignoruoti jo, neignoruoti tikrųjų savo poreikių, pasiduoti akimirkos grožiui, pilnai išgyventi ją. Žinoma, tu negali visiškai apleisti ir ignoruoti visuomenės poreikių, t.y., ko ji tikisi iš tavęs sulaukti. Negali mesti savo pareigų. Bet pareigos kitiems yra antraeilis dalykas, kurį per dažnai iškeli į pirmą vietą. Pirminis prioritetas tau esi pats tu. Nes kaip gi daiktas gali tarnauti kažkam pats būdamas sulūžęs? O mes visi esame čia tam, kad tarnautume. Ir tai ne kokia nors krikščioniška sapalionė, tai yra šito pasaulio gyvenimo taisyklė.

Viskas plaukia iš savo natūralios inercijos, o mes tiesiog turime jai pasiduoti. Turime pasiduoti pasauliui, nustodami su juo kovoti. Galbūt jis ir nelinki tau gero, bando tave kasdien užmušti, bet tu nuo to kasdieninio mušimo tampi stipresnis, išsiugdai nejautrą, ir kas čia žino, galbūt priartėji prie to dieviškumo lygio pasiekimo. Jeigu Dievas kūrė žmogų pagal savo paveikslą, ar tai neturėtų reikšti, kad žmogaus pirminis ir pagrindinis tikslas savo gyvenimo laikotrapyje,-iuose, yra tapti panašiu į Dievą? Suvokti visas 11 ar tai 12 esančių dimensijų, ne tik suprasti jų esmę, bet ir pasiekti savo egzistenciją jose. Galbūt žmogaus pasąmonė giliai viduje jau žino, kad egzistuoja ten, tik sąmonė dar negali to suvokti. O galbūt ir nesuvoks niekada, nes kaip ir minėjau, šiame materialiame, pragmatizmo persmelktame pasaulyje reikia žaisti visai pagal kitas taisykles. Mes visada jaučiame, kad turime pasiekti daugiau, tačiau taip niekada "ten" ir neatsiduriame. Ir kasdien mes apverkiame save, matydami savo lemties tragizmą. Tikriausiai tai ir yra mūsų visų bendras prakeiksmas...

Šypsokimės.

Komentarai

einaras13

" Idėjos plaukia iš galvos tiesiog nesustabdomu srautu, grasina paskandinti." - kažkokia panašią iliustraciją aš kažkokiuose senuose dienoraščiuose jau esu vartojęs :) " Šiuo metu turėčiau daryti kažką kitą, tačiau aš štai sėdžiu su laptopu ant kelių ir rašau šiuos žodžius. Ir nei kiek nesigailiu, kadangi žinau, jog pasiduodu grynam sielos postūmiui, renkuosi neignoruoti jo, neignoruoti tikrųjų savo poreikių, pasiduoti akimirkos grožiui, pilnai išgyventi ją." - aš irgi taip visada darau. Apskritai su visa viduriniąja tavo rašinėlio pastraipa sutinku, vargiai galiu ką bepridurti. " Turime pasiduoti pasauliui, nustodami su juo kovoti." - aš mėgstu kovoti su pasauliu, nes matau jame negražių netobulumų ir norėčiau, kad tai būtų paversta bent jau į gražius netobulumus, ką jau bekalbėt apie gražius tobulumus. O toji ugdoma nejautra irgi ne visada yra gerai. Tai gali priversti prie to, kad pradėsi pernelyg pasyviai žiūrėti į gyvenimą ir kasdienes situacijas apskritai. Jas reikia išgyventi su entuziazmu. " Suvokti visas 11 ar tai 12 esančių dimensijų, ne tik suprasti jų esmę, bet ir pasiekti savo egzistenciją jose." - o kodėl 11 ar 12 dimensijų? Čia kažkas lyg iš stygų teorijos konteksto ištraukta. Aš apskritai apsibrėžiu save kaip reiškinį, turintį n matavimų n dimensijų erdvėje, kur n - bet koks skaičius, kad ir kompleksinis (šaknis iš -1). Nu nes paprasčiau savęs traktuoti jau nebemoku, nebesu to paties orelio skleidėjas, koks buvau būdamas 14-os. Nesu tikras, ar pasaulis, kuriame mes gyvename, yra persmelktas pragmatizmo. Taip, jo yra nemažai, taip, siekiama optimizuoti mūsų visus fizinio gyvenimo gėrius, bet vis dažniau žmonės yra linkę rinktis sudėtingus ir kūrybiškus gyvenimo kelius, tai gal šiuolaikiniuose mumyse yra ir nemažai egzistencializmo beigi idealizmo.