Užmirštas spalis, 2017

Siunčiu laiškus į niekur ir stebiu juos pranykstant

Su pirma saulės šviesa gėlės ant palangių vysta

Beprasmiai žodžiai tie, siunčiami į bedugnę tylą

Rodos tik keliauja į bedvasį kapinyną

Ir tie tušti garsai, nekenčiamą tylą praskrodę

Naktinės gamtos akyse savo nuogumu pasirodė

Atskleidė sielą, iškankintą iliuzijos kančių

Perskaičius atverstą knygą nebelieka paslapčių

Kai užmerki akis, jau prieš tai numiręs

Angelai palubėse groja tau parimę

Šviesoje nuolankiai vergvaldžiams klupi

Tamsoje tikrąjį gėrio veidą išvysti

Ir stebi, kaip mirkčioja tau padangės šviesuliai

Kaip bjauru, kai įdėmiu žvilgsniu žiūri ir nematai

Apakino tave pažadėta rytmečio šviesa

O štai ir laiko jau nebėra

Komentarai