Užmirštas spalis, 2017
Siunčiu laiškus į niekur ir stebiu juos pranykstant
Su pirma saulės šviesa gėlės ant palangių vysta
Beprasmiai žodžiai tie, siunčiami į bedugnę tylą
Rodos tik keliauja į bedvasį kapinyną
Ir tie tušti garsai, nekenčiamą tylą praskrodę
Naktinės gamtos akyse savo nuogumu pasirodė
Atskleidė sielą, iškankintą iliuzijos kančių
Perskaičius atverstą knygą nebelieka paslapčių
Kai užmerki akis, jau prieš tai numiręs
Angelai palubėse groja tau parimę
Šviesoje nuolankiai vergvaldžiams klupi
Tamsoje tikrąjį gėrio veidą išvysti
Ir stebi, kaip mirkčioja tau padangės šviesuliai
Kaip bjauru, kai įdėmiu žvilgsniu žiūri ir nematai
Apakino tave pažadėta rytmečio šviesa
O štai ir laiko jau nebėra

Komentarai