[1]
<...>
Taip besipasakojant, dyvų dyvai pasidarė.
Balsas nei nuskęstančio sušuko nešvankiai
Ir vis ,,gelbėkit, ak! gelbėkit" padusėjo.
Tuo visi pulkai to garso taip nusigando,
Kad ir pats erelis jau knibždėti nedrįso;
Tikt šikšnosparnis dar viens su pilka pelėda
Iš bjaurių pašalių pamaži pasidrąsino lįsti
Ir tiktai tyrinėt, koks strokas ten nusitiko.
Štai viens pons, puikiai rėdytis [tikt gėda sakyti],
Mislyk tikt, aukščiausių ponų viens, prisiėdęs
Ir visokių tikt, aukščiausių svetimų prisikošęs,
Voliojos ant stalo ir prasikeikdams rėkė,
Nės jis velnius ir velniūkščių kaimenę visą,
Dievą bluzdynams, taip baisiai šaukti pagavo,
Kad visa pekla dėl jo nusigandusi rūko
Irgi bedugniai jos bei pamotos prasivėrė.
Žinom juk visi, kaip ponai keikdami rėkia;
Bet ir būrai jau nuo jų mokinasi rėkaut.
,,Kas tau, bėdžiau, kenk? - šikšnosparnis tyrinėdams
Irgi nuskųsdams poną tą pasidrąsino klausti. -
Ar gumbu sergi per daugel kabiar* ėdęs? ikrų
Mažu pečenkos vėl iš pilvo veržiasi laukan?
Juk ir tavo tetėns užpernai taip prisiėdęs
Su savo pusbroliais, kaip tu, pilvuodami sirgo,
k paskiaus jie perplyšo ir numirė baisiai."
Štai didpilvis šitas, tą graudenimą jausdams,
Dar daugiaus išputo ir durnuoti pradėjo:
Nes jis tuo plaukų nuo kiaušės nupešė pluoštus,
O paskui barzdos nuo smakro pusę nuplėšė
Ir su nagais kumpais savo veidą visą sudrąskė.
Bet dar tai negana; jis, vis pinigų graibydams
Ir besispardydams, su valgiais parmetė stalą;
Taip kad šunys, iš visų pašalių susibėgę,
Poniškus valgius ir brangius viralus ėdė.
Bet ir to negana; jis ėmęs didelį peilį,
Gerklę su stample jau ištiesė ranką.
Čia šikšnosparnio širdis taipo nusigando,
Kad šikšniniai jo sparnai jau lėkt n'įgalėjo;
Ale pelėdpalaikė, dėl to smertnai nusiminus,
Vėl atpenč tuojaus į namą savo sugrįžo
Ir naujienas tas bei tokį dyviną trūsą,
Kad orai pikti, kasnakts dar praneša svietui
Ir dėl to žmogaus tamsoj dūsaudama verkia.
ČIA YRA PIRMASIS LIETUVIŠKOS GROŽINĖS LITERATŪROS KURINYS ,,METAI''

Komentarai
Aha as irgi pritariu Mopey_ mes anadien su drauge pas ja skaitem tai taip zvengem.. Tiek daug musu nadojamu zodziu.
Aš irgi maniau kad man nepatinka, bet kai paskaičiau šūlėj tai negaliu sustot žvengus tiesiogine prasme! Pasirodo Donelaičiui mes turime dėkoti už daugumą dabar mūsų naudojamų lietuviškų žargonų. Respect for him!
Atsimenu kad ir as kazkada ta eilerasti skaiciau... Sakyciau, jog gana nuobodu...
o dieve nekeniciu tu metu,deginti reikia tokius kurinius,o ne liepti vargsams moksleiviams skaityti!