lūšnynų kapitalizmas

Pamatęs paskutiniųjų oskarų lauriatą iš tiesų nustebau - filmas britų, filmas apie indiją - kažkas naujo ir įdomaus pamaniau. Kur kas geresniais laikais oskarų maskarade triumfuodavo už širdies griebiantys amerikietiškos svajonės šukių rankiojimo ir klijavimo siužetai, kaip kad kaubojiškos laukinių vakarų idilės naikinimas "No Country For Old Men" ar moterų bokso pasaulis "Million Dollar Baby", o dabar, kai krizė siautėja po pasaulį kaip kokie orkai žiedų valdove, o žiedų valdovas Obama vos vos pradėjo burti savo elfų - žmonių kariauną, bankrutuojanti amerika atsigrežia į kažkur kitam pasaulio pakrašty skurstančius vaikus? Per gerai, kad būtų tiesa.



"Lūšnynų milijonierius" pretendavo parodyti žiaurią realybę. Tiesa realybė išėjo žiauri tiek pat, kiek tikriausiai rastum nuvažiavęs į šnipiškių gilumą ar kirtimų pamiškes, tačiau vakariečiam to jau gana per akis. O mes juk kartu su jais - tad žiauru turėtų būti ir mums. Tačiau baisus gyvenimas turi būti suprantamas, todėl pasirinktos temos pakankamai aiškios - mafija, musulmonai, apgavystės Tadž Mahale. Nesvarbu kad tikriausiai vienas iš milijono (geriausiu atveju) indų turi galimybę kaip nors pasireikšti tenai, reikia juk rodyti tai kas suprantama. Nejau pradėsi sukti galvą vakariečiams apie induizmo religijos ypatybės ar sudėtinga kastų sistemą. Galima apseiti ir be to. O kuomet prisireikia Dievo (juk visada ateina laikas, kai prisireikia), tai jį galima tiesiog paprastai Dievu ir pavadinti, nesuksi gi galvos žiūrovam kokiu nors vienu iš trijų tūkstančių dievų vardu, vistiek tikriausiai nesupras. O tada ir oskaro jau nelaimės ir imdb reitinge nukris. Todėl šeimos idilę įgyvendinęs ir iš klystkelių pabėgęs brolis tiesiog pamini Dievą mirties patale ir nukeliaują pas jį. Nenustebčiau, kad pas patį Jėzų.



Ir apskritai, nesvarbu kur žmonės gyvena ar kokia pas juos ekonominė, politinė sistema, turi jie būti sėkmingi. Nesėkmingų žmonių istorijos vakariečių nelabai domina. Juk jie patys visa gyvenimą suka galvą, kaip gi čia patapus sėkmingu, tai va gal ir filmas koks pamokys, gal ir oskarą už tai gaus. Nesvarbu ar JAV, ar Indijoj ar pačiam Marse jis gyventų. Tad kaip ir pridera tikram oskarų laureatui, "Lūšnynų milijonierius" rodo sėkmingo žmogaus istoriją. Ir ne šiaip sau sėkmingo, o pavyzdingai sėkmingo, nes visą laimę jis susikrauną būdamas teisingas, nemeluodamas ir tikėdamas viską nugalinčią meilę žiauriajam pasaulyje. Juk kam įdomūs aferistai, sukčiai, spekuliantai ir taip jau sukėlę tokią baisią krizę - jie lieka nuošaly. Juk pasaulyje tuo užsiimdamas nieko gero nepasieksi ir be jokios abejonės gausi neišvengiamą atpildą pabaigoje. Tuo tarpu amžinoji meilė ir tiesa nugalės visas negeroves. Dar visa laimė, kad Indija lyg ir nekonfrontuoja vakarietiškam blokui, tad pavyko išvengti aliuzijų į neišvengiama "demokratijos ir tiesos" atnėšimo šlovingąja vietname užgrūdinta nenugalimąja armija, ko būtų galima tikėtis, jei skurdžiai būtų iš kurios nors arabų šalies.



Nors Indija sukuria daugiau filmų nei pats Holivudas, atrodo kinematografinių klišių daugiau buvo semtasi iš pastarojo, gal dėl to kad bolivudo kine apskritai iškarpius dviejų filmų atskirus epizodus ir išbarščius atskirai, nesugebėtum atskirti kur kuris. Taigi neapseita be blogo mento - gero mento dueto, jau taip puikiai pažįstamo, įsimylėjelių pokalbio telefonu tiesioginiame eteryje ir supratimo visko be žodžių. Atrodo milijardinės šalies gyvenimo subtilybių pritrūko visoms dviejoms valandoms. Nors per didelis subtilybių skaičius juk gali pakenkti - reikia juk peno palyginimams, nes greit galima nieko nebesuprasti. Ir apskritai - visi pasaulio žmonės gi panašūs, skiriasi tik smulkmenos. Visiems reikia demokratijos ir kapitalizmo.



Kam įdomūs filmai žiaurūs, teisingi ir atviri tokioj baisioj krizėj besiaučiant, reikia nešti viltį per pasaulį, sėkmės viltį, teisybės ir meilės pergalės viltį, nesvarbu kokį pasaulio kraštą bevaizduotum. Gal ir mums reiktų iš to pasimokyti,juk mes jau beveik vakariečiai ir vietoj lietuviškos dramizmo tradicijos sukurti kokią Naujosios Akmenės bendrabučio gyventojo sekmės istoriją, kaip jis visada tikėjo meilę ir įkūrė gimtajame mieste tarpgalaktinį šachmatų turnyrą. Ir oskarai į tėviškę atkeliaus, visi aštuoni.

Komentarai