|
Aš vėl klausau verkiančio lietaus: jo ašarų niekas nesupranta... Bet jo ašaros pagirdo išsekusią žemę, žolies stiebeliuj suteikia gyvybę. Jo ašaros subrandina gėlės pumpurus ir medžių vaisius... Žmogaus ašaros subrandina jį... Slepiamos ir gniaužiamos, išliejamos ir iššaukiamos, jos lyg ant sparnu atneša nauja supratimą... gal tikėjimą... gyvenimu. Po audros, trunkančios visą naktį, jūreiviai išvysta pačią ramiausią jūrą. Po audros į širdį ateina didžiausia palaima...
|
Komentarai
uz gera gyvenima! grazus zodziu zaismas,labai ramina vidu o vaizduoteja neapsakomas grozis