KūrybaProza
Aš Angelas, o jis tik žmogus
Žvelgiau į jo gilias akis. Glosčiau anglies juodumo plaukus, bet jis manęs nejautė ir nematė. Taip norėjau, kad mano mylimas žmogus bent kartą su manimi pasikalbėtų. Pats, savo lūpomis, ištartų visa tai ką jau žinau. Lydėjau jį kiekviename žingsnyje, beveik nepalikdavau vieno. Jis man rūpėjo, gal net per daug. Taip lengva įsimylėti, pamiršti taip sunku, o gal visai neįmanoma. Taip. Neįmanoma. Pamiršti jį kai kiekvieną gyvenimo minutę turime praleisti kartu. Jis angelas tik be sparnų, o aš juos turiu, todėl mes nebūsime kartu... :)

Komentarai
Labai graziai sukurta