Tobulas eilėraštis? Ieškau ir randu.
Įdomus man Tomas Venclova kaip poetas, literatūros tyrinėtojas ir vertėjas. Jo knyga "Tekstai apie tekstus" mane paakino domėtis poezija. Norėčiau dar kartą ją paskaityti, bet niekur negaunu.
Tomas Venclova vienas tų švietėjų, kurie lietuviams dovanoja šiolaikinės poezijos klasikų reikšmingus kūrinius. Prie Aleksio Churgino, Broniaus Railos, Antano Miškinio, Sigito Gedos dedu Tomą Venclovą kaip užsienio klasikinės poezijos vertėją.
Štai vienas jo meistriškumo pavyzdžių šioje veikloje- Richard Wilbur eilėraščio "The Beautiful Changes" vertimas.
O grožis keičias
Kada brendu rudens lanka, nulinkę
Laukinių morkų lapai lyg lelijos
Tvenkinyje, aplinkui
Nedrąsiai plakas, vandeniu pavertę
Žoles, ir tavo tolimas šešėlis
Atskleidžia sąmonei žydrų liucernų erdvę.
O grožis keičias, keičias tarsi girios
Kada chameleonas keičia spalvą;
Kada vabzdys, apmiręs
Ant medžio lapo ir su juo sutapęs,
Giliausiu žalumu staiga nudažo
Kasdienę žalumą, kada lapoja lapas.
Tavųjų rankų palytėtos rožės
Ne vien tik tau priklauso; ir iš lėto
Kitėja grožis,
Kas valandėlę geisdamas atskirti
Ir vėl sujungti daiktus ir jų sielas,
Trumpam netekti ir vėl laimėti širdį.
The beautiful changes
One wading a Fall meadow finds on all sides
The Queen Anne's Lace lying like lilies
On water; it glides
So from the walker, it turns
Dry grass to a lake, as the slightest shade of you
Valleys my mind in fabulous blue Lucernes.
The beautiful changes as a forest is changed
By a chameleon's tuning his skin to it;
As a mantis, arranged
On a green leaf, grows
Into it, makes the leaf leafier, and proves
Any greenness is greener than anyone knows.
Your hands hold roses always in a way that says
They are not only yours; the beautiful changes
In such kind ways,
Wishing ever to sunder
Things and Thing's selves for a second finding, to lose
For a moment all that it touches back to wonder.
Ir dar, jo paties eilėraštis „Sankirta“ - disidento, aplankiusio tėviškę, reminiscencija, iššaukta gamtovaizdžio.
Sankirta
Nuo plento takas leidosi į drėgną
pievutę. Dubury matei, kaip gęsta
saulėlydis, užgavęs tviskią vielą.
Dryžuotą stulpą vainikavo herbas,
cementą brūžino šiurkšti svėrė.
Į šiaurės rytus traukėsi ankšta,
kantri šalis, jau sveikinanti naktį.
Alksnyno nuokraštyje stirna skabė
lapiją. Už akiračio bemaž
atspėjai ežerą, kurio pakrantėj
tamsoki vandens atspindėjo vaiką,
sutampantį su tavimi. Daina
vingiavo virš nendrynų, liepto, datos
užžėlusiame antkapyje. Laikas,
išsprūdęs atminčiai ar biografui,
turbūt visų svarbiausias, nes yra
drauge ir sunkmena, ir talismanas.
Į kairę tvyrojo laukinis miškas.
Jame švytėjo proskyna – plyšys,
atvėręs pelkę ar tiesiog purvynus,
kur spietės neįžiūrimos būtybės,
gauruotos, šypsančios, prasimanytos
bepročio grafiko. Labai toli
juodavo lankos ir įgriuvę tiltai.
Žvarbus kanalas siekė marių ribą,
nerasdamas nei miesto, nei laivyno.
Žinojai: kūdikiai tenai užgimsta
tam, kad pavartėse dalytųs švirkštais,
pagieža, sperma, nuorūkom, skatikais.
Už nugaros – balkšvi sodybos dūmai,
ir amsi šunys, sergėdami ūkį
nuo neprašyto svečio. Jau vėlu.
Tarp įdubų ir piliakalnių sukas
beveik nepravažiuojamos keliūtės,
ir netinkuotas mūras dengia ugnį.
Na ką gi, jei likimas lėmė, būk
šiame krašte prie pat gimtinės durų,
kurčioj trilypėj sankirtoj, kur stūkso
stulpai, išlikę iš kitų laikų,
kadaise mirtini, ir atšiauriu
lanku dykynę kerta viadukas.
Palieski vėstančią vaikystės žolę.
Esi namie. Trilypė jūra ošia
nakties kriauklėj. Tau buvo dovanota
nyki era, sargybinis, kurio
nebėr, ir balso išsiilgęs oras.

Komentarai
Radau savo senus užrašus, kai dar neturėjau kompiuterio, labai patikusius eilėraščius užsirašydavau į sąsiuvinį. Dabar neatsimenu kada ir kokiomis aplinkybėmis šis Šarlio Bodlero eilėraštis atsidūrė jame. Kas jo vertėjas? Nesu tikras, bet gal tai Eduardo Mieželaičio vertimas, jis mėgo tokią patetiką. Kaip ten bebūtų, bet labai kokybiškas darbas – originalas nenukentėjo nė per plauką. Pakilimas Virš upių, ežerų, virš okeano, Virš klonių ir miškų, ir išdidžių Kalnų, kurių nesiekia žvilgsnis mano, Viršum pačios net saulės ir žvaigždžių Tu, mano siela, trokštumei pakilti, Ir drąsiai, lyg plaukikas atkaklus, Neri erdvėn, širdy paslėpus viltį, Jog begalybės mitas tau paklus. Tad vis toliau nuo žemiškų trūnėsių Be atvangos plasnok ir lėk tenai, Kur aš dievų nektarą gert galėsiu, Jei nepalūš nuo skrydžio man sparnai. Laimingas, kas iš negandų ištruko, Kurios galbūt jį vedė pražūtin, Laimingas, kas neišsigando rūko, Jį slegiančio, ir geidžia skrist aukštyn, Jo mintys, po nakties ilgos pakirdę, Plazdena virš pasaulio taip kaip tu, Ankstyvas vytury, jis aiškiai girdi Balsus gėlių ir negyvų daiktų.
Taip, Venclova ir Milošas turi daug bendro. Abu politiniai emigrantai, abu juos domino dievo, tėvynės, Vilniaus ir piliečio klausymas. Beje, jie buvo draugai ir Tomas yra nemažai išvertęs Milošo poezijos ir kitų tekstų. Milošą yra sunku skaityti , o juo labiau teisingai suvokti, ir čia Venclova yra įnešęs daug aiškumo paprastais pasakymais, koks Milošas buvo iš tikrųjų. Bent man po Venclovos nušviestos Milošo biografijos, iki tol gan kontraversiškos, darosi aiškesnė pastarojo delikati pozicija komunizmo demaskavimo veikloje. Bendrai, Milošą irgi verta paskaityti, bent „Pavergtą protą“, ir pirmiausiai buvusiems SSSR piliečiams.
Venclovos kūrybos ir išverstų darbų išliekamumas neabejotinas. Nors nesu aktyvus poezijos skaitytojas, tačiau praėjusią žiemą teko dalyvauti susitikime su Venclova ir jis buvo pasiruošęs daug įvairių savo ir verstinės kūrybos skaitinių. Po pirmojo pusvalandžio publika buvo pritrėkšta minčių koncentrato, įskaitant mane. Dėl to aš Venclovą noriu gretinti su Milošu. Galbūt jų poetinės vizijos ne pačios vaizdžiausios ir romantiškiausios, tačiau labai slėpiningos, bet tuo pačiu realistinės, su cinkeliu filosofinės minties. „Sankirta“ tiesiog chrestomatinis to pavyzdys. Eilėraštyje iš esmės yra kuriamas tuometinės Lietuvos mitas, susijungia gamtovaizdžio ir socialinės realybės dedamosios, bet virš visa to sklaido meilės tėviškei ir jos išsiilgimo jausmas (kuris ypač išryškėja paskutiniam posme).