Viltingai. Tau.
Bet kodėl gi, kodėl tokia nekonkreti?
Kodėl gi be proto mane kankini taip?
Mylėjau Tave visados, sąžiningai,
Karštai ir ilgai, amžinai, nuodėmingai,
Be salygų, išlygų, tu man brangiausia:
Ne deimantai, auksas – tai Tu man mieliausia.
Bet galbūt kas nors dėl manęs padarytų:
Krūtinėje esančią širdį prarytų
Išplėšęs ją negailestingai, tuoj pat:
Miegočiau ramiau be Tavęs jau šiąnakt.
***
Visados, kai rakindavau lauko duris
Tai dariau aš ramiai: ten mana moteris.
Bet šįkart rakinu sielvartinga širdim
Nieks nelaukia manęs, nebepulsiu glėbin...
Mano misija tapo visai kitokia:
Užrakinti save kambary tuščiame...
Nematyti nei saulės, nei sniego, nei jos:
Gal tik keturios sienos mane tepaguos...

Komentarai