IŠ KOKIOS VARPINĖS STEBIME KOSOVO ATSISKYRIMĄ?

Europos separatistinių regionų atsikyrimo įtampa pasiekė maksimumą, bet niekas negarantuoja, kad tai nėra tik pradžia. Vasario 17 d. pasaulį apskriejo žinia apie Kosovo nepriklausomybės akto pasirašymą. Regionas, kurio populiaciją didžiąja dalimi sudaro albanai, atsiskyrė nuo Serbijos ir sukėlė didžiules aistras tarptautinėje politikoje.

Bijomasi to, kad šis rezonansas gali paskatinti daugelio šalių autonomines teritorijas siekti nepriklausomybės. Tai ypatingai aktualu Gruzijai (Abchazija, P. Osetija), Ispanijai (Katalonija, Baskija). Tačiau šį beprecedentį Kosovo atvejį, galime laikyti kaip ženklą, suponuojantį, Balkanų pusiasalio krizių katilo išsprendimą, susitvarkius visoms buvusios Jugoslavijos liekanoms. Vis dėlto iki politinės ramybės dar toli.

Visų pirma, Kosovo nepaleidžia Serbija (premjeras V.Koštunica separatistus vadina teroristais, o Kosovą – netikra valstybe). Pačioje šalyje neapsieinama ir be tradicinių pasipriešinimo atributų: nacionalistų riaušių, automobilių, pasienio postų padeginėjimo, t.y. brutalių viešosiosios tvarkos pažeidimų.

Toliau seka teisinių barjerų virtinė: ar pripažins Kosovo valstybingumą pasaulio šalys? Kiekviena valstybių žiūrėdama iš savo varpinės į patenkinimą „de jure“, siekia vienokios ar kitokios naudos. Štai JAV pozicija nuo seno buvo aiški – už. Netruko G.Bushas atskiskyrėlių pasveikinti, neva seniai jie jau laisvi. Tačiau kas už to slypi? Kosovo geopolitinė padėtis labai patogi žiūrint į priešraketinės gynybos bazes taikantis Rytų kryptimi. Reikia suprasti, kad nieko amerikiečiai už dyką neremia.

Kitoje fronto pusėje – Rusija. Jos pozicija suprantama: neminint JAV, Kosovas dar orientuojasi demokratinės Vakarų Europos pusėn. Bet joje vėlgi nekalbama unisonu: rėmėjų gretose yra, pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, o priešiškai nusiteikusi yra Ispanija.

Pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre atsidūrusi naujai „iškepta“ valstybė tampa polemikos objektu tarptautinėse organizacijose. Antai JTO tribūnoje Serbija, Rusija ir kitos antikosoviškos šalys ketina daryti viską, kas diplomatijos galiose, mėgindamos paneigti nepriklausomybės deklaraciją.

Prie Kosovo nepriklausomybės šalininkų stoja ir Lietuvos Vyriausybė. Tai neturėtų stebinti, nes Lietuvos prisitaikėliška politika jau seniai pataikauja tiek Jungtinių Valstijų, tiek Europos galingųjų nuomonei. Bet tam tikra prasme turime didesnę pasirinkimo laisvę, nes ryšiai su Serbija nėra lemiantys, net jų ambasados įsteigta nėra.

Bet ar skubėdami pirmą kartą šalies istorijoje pripažinti naują valstybę, įvertiname tikruosius motyvus? Žinoma, galime solidarizuotis su Kosovu, prisiminę 1990 m. atkurtą Lietuvos nepriklausomybę, kai mums teko metus (Islandija, 1991 vasario 11 d.) ir ilgiau laukti suverenios valstybės pripažinimo.

Reikėtų prisiminti tarpukarį, kuomet Lietuva buvo mažiausios teritorijos. Neturėjome nei Klaipėdos, nei Vilniaus kraštų. Vieną valdė vokiečiai, kitą – lenkai. Tuomet buvome dabartinės Serbijos vietoje, bet net nepagalvotume, kad elgėmės neteisingai, mėgindami kovoti dėl to, kas atimta. Lietuvos antiempatija serbų atžvilgiu yra tiesiog trumparegiškumo požymis. Būtų įdomu matyti Vyriausybės opiniją, jeigu separacinių žygių imtųsi Žemaitija? Abejoju, ar valdžios leksika skirtųsi nuo V.Koštunicos.

Gera žinia yra aiški – Kosovas nepriklausomas. Bet kas bus toliau? Ar šalis sugebės demokratiškai išsirinkti valdžią? Ar ji netaps tik „kareivėliu“ pasaulio galingųjų šachmatų lentoje? Nepriklausomybės kainą pajusti padės laikas, bet ar neteks daugeliui piliečių ja nusivilti, taip kaip vyksta Lietuvoje?

Komentarai

Ariel_Cancer_Dies

Buvo protas aptemes, parasiau "albanu pusiasalio" ir dar mazaja. istaisiau.

xdm

toks jau bjaurus ir nelietuviškas tas žodis "opinija" 😃 šiaip jei kosoviečiai būtų protingi tai pasimokytų ko nereikia daryti einant demokratijos keliu iš kitų valstybių. bet ar jie visi protingi? 😘