KūrybaIstorijos

Mirusiai gyvenimo Meilei (Deividui)


Su Tavim kalbu tyloj, mintimis, sapnais..
Apkabinu taip stipriai, bet Tu nejauti, nejauti mano rankų, mano šilumos, nes Tavęs nebėra..
Tu dangui, Tu ugnyj, Tu mano sapnuos. Tu šypsais, tiesi rankas man, bet dėja.. Bet dėja aš silpna. As negaliu palikti to, ko taip troškau, to ką kūriau, to dėl ko Tave palikau. Dėl svajonių.. Atleisk man.. Mes susitiksim, tik ne dabar. Leisk man dar pagyventi, leisk jausti už Tave, leisk sempti laimę saujom, nors esu nelaiminga, bet leisk pamėginti. Aš ir išeisiu, kaip ir Tu išėjai, bet ne dabar. Tu lauk manęs, o man dar reikia laiko šioj žemėj.. atsisveikinti, pabūti kartu su visais, apkabinti, išbučiuoti. Ir kai man Tavęs beprotiškai truks, Tu ateik pas mane.. Ateik, kaip visada, šypsodamasis, su pilna krūtine meilės, su tom svajonėm, kurias paslėpėme jūros dugne. Aš Tave pajausiu, uždegsiu mažą žvakutę ir sedėsim tamsioje tyloje. Ir mus vėjas neš.. Virš debesų.. Virš viso pasaulio.. Virš sielų verksmo.. Ir mes šoksime mėnesienoje, šoksime savo paskutinį svaiginantį šokį.. Ir Tu man į širdį šnibždėsi pačius gražiausius žodžius, kaip kadais, jog mylėsi amžinai, net po mirties..
Tu manęs lauk, ir aš ateisiu, tik nedabar.. Aš einu, Saulele.. Einu dar pabūti. Basomis per gyvenimą.. ir tik dėl Tavęs.. tik dėl Tavo žalių akių..

Komentarai

ARuk

Ir turi eiti per sirdi, nes tai yra tikra, tikra gyvenimo istorija, tikra meile, kuria isskyre mirtis. Mano sitas zmogeliukas paliko si pasauli, zuvo avarijoje.. Bet lanko mane sapnuose.

isdykusi13

Taip labai labai

jasaite

net per sirdi eina...