|
Įkrentu į trim dydžiais per didelius raudonus šortus. Apsiaunu juodos gumos kaliošus – lyja. Išeinu pro namo šonines duris žinodama, kad pro kitą pusę į namą įsilieja daugybė svečių. Kažkokiu paslaptingu būdu jie visi – giminės. Dar šiek tiek pastoviu, kol daugybė skirtingų nors kartu ir labai panašių balsų nustoja liest mano ausis iš dešinės lauko pusės ir dabar jau mano nugara ima jaust artėjančias kažkur penkiolika sielų. Atsargiai apeinu namą. Praeinu dvi mėlynas tojotas, tris sidabro audines ir mitsubiši. Juodą. Vargšė kiemo žolė. Lėtai prieinu tvartą. Kaip ir kaskart užuodžiu mėšlo kvapą, dabar dar ir šlapio, bet šįsyk visai nešlykštu. Net sustočiau, bet šalia tysančios audinės lempos visai neatrodo miegančios. Apeinu tvartą. Štai, dabar aš saugi. Pasirodo klydau manydama, jog tvartas turi šiokį tokį išlindusį stogelį, kuris, reikalui esant, paslėptų žmogystos galvą nuo lietaus. Nieko tokio. Atsisėdu ant kelmo. Jis truputėlį šlapias, bet raudonieji šortai gausiai susirango po manim ir praeis dar kiek laiko kol drėgmė pasieks mano kūno odą. Hmmm. Nei diena nei vakaras. Paros metas, kai laikas sustoja. Tada mėgstu sustoti ir aš. Net ir lyjantis lietus sustojęs. Ir vėjas nukritęs ant žemės. Sustojęs. Vanduo skverbiasi pro šortus – nėra laiko. Tad aš imu ir sustoju.
|
Komentarai
aha tikraij buna kai laikas tiesiog sustoja, atsisedi ir nieko nedaraij sedi, o kai tas laikas praeina, tu niueko neatsimeni, keistaij, bet gal geraiu kad nors kartais mes atsipalaiduojam ir nieko nepamenam..nzn....
Lietus yra gerai,tik tada kai jo ne per dauk...
Man patinka lietus, tik galetu but ne taip slapia
Kažkokiu paslaptingu būdu jie visi – giminės idomu koks tas paslaptingas budas
...lietus gerai.... ...bet ne daznai...